sekmadienis, gruodžio 20, 2009

UGG batai

UGG batai arba Ugg’sai yra turbūt vienintelis daiktas apie kurį mano nuomonė ir visas išankstinis žinojimas atvykus į Australiją pasikeitė totaliai. Šiaip visa istorija ilga ir sudėtinga, bet į teisinius išvedžiojimus nesileidžiant, surašysiu viską trumpai.

UGG® Australia

1979 metais vienas Australijos surferis nuvažiavo į JAV ir ten užkūrė įmonę, kuri iš Australijos vežė ir JAV pardavinėjo ugg’sus. Biznis matyt jaunuoliui sekės gerai, nes 1995 biznį iš jo nupirko ‘Deckers Outdoor’ koporacija. O tada ir prasidėjo visas smagumas. Decker’iai užsipatentavo ugg’sus kaip prekinį ženklą - UGG® Australia, stipriai padirbėjo su batų marketingu (apavė jais visas įžymybes bei padarė juos prabangos preke) ir padavė į teismą visus Australijos ir paskui Naujosios Zelandijos gamintojus sakydami, kad jie gamina netikrus ugg’sus.

Tikri ar netikri ugg’sai?

Šiaip viskas kas pagaminta Australijoj ar Zelandijoj ir pagaminta iš tikro vietinio avikailio ir yra ugg. Toks yra bendrinis apavo pavadinimas. Australai siuvo ir siuva ugg’sus jau daugiau nei 200 metų ir sužinoję, kad kažkokia Amerikos korporacija juos už tai nori paduoti į teismą ir uždrausti savo batus vadinti, taip kaip jie visą laiką vadinosi, - apšalo. Pasak Decker’ių, – tikri ugg’sai yra tik tie, kurie yra paženklinti jų prekiniu ženklu UGG® Australia ir ... pagaminti Kinijoj, o ne Australijoj ar Zelandijoj...

Nežinau. Situacija turbūt būtų panaši, jei kas nors užsipatentuotų žodį "šaltibarščiai®" ir visiems lietuviams lieptų juos vadinti šalta raudona sriuba. Visos kavinės, kurios pardavinėja šaltibarščius staiga pasidarytų nusikaltėlės ir prasidėtų raganų medžioklė, kas pažeidinėja prekinio ženklo teises ir "šaltibarčius®" vis dar vadina šaltibarščiais :)

Gal pavyzdys ir ne pats geriausias, bet pakankamai aiškiai iliustruoja situaciją. Tai kas visą laiką buvo neatsiejama identiteto ir kasdieninio gyvenimo dalis, staiga pasidaro nelegalu, nes kažkas kažkokiu tai būdu sugebėjo tai užregistruoti kaip prekinį ženklą.

Save our Aussie Icon

Save our Aussie Icon kampanija prasidėjo, kai keletas vietinių gamintojų pradėjo bylinėtis su UGG® Australia. Teisinį procesą Australijos ir Zelandijos gamintojai laimėjo. Tikrai nelengvai, bet laimėjo. O po visos šitos istorijos nors kiek save gerbiantis ozis niekada nepirks ugg’su iš UGG® Australia. Niekada.

Netinkamus uggs’us apsimovęs nuo tikro Australijos patrioto gali net į dantis gauti. Turbūt dėl šitos priežasties UGG® Australia, visam Australijos ir Zelandijos regione neturi nė vienos firminės (flagship) parduotuvės. Aišku, jų batų nusipirkti galima ir daug kur, bet pagrindiniai pirkėjai yra turistai, studentai iš kitų šalių ir visi kiti, kuriems patriotizmas yra dzin.

Ugg batai yra cool ar ne?

Pagaliau priėjau prie esminio klausimo. :) Nusipirkau ir aš ugg’sus. Vieną šaltą žiemos dieną su jais ėmiau ir nuėjau į darbą. Jaučiaus taip visai gerai beatrodanti. Palaksčiau į susitikimus su klientais ir t.t. Po pietų darbo merginos mane pasikvietė prie kavos ir be užuolankų paaiškino, kad su šlepetėm į darbą eiti yra labai ne cool. Aš aišku bandžiau gintis, kad šalta, kad ugg batai yra Australijos nacionalio kostiumo dalis ir dėl to netgi galėtų būti prilyginti vakarinei aprangai. Ot ir ne. Australijoj ugg’sai yra nešiojami daugiausiai tik namie. Viešumoj juos nešioja tik vietiniai runkeliai, turistai ir švieži imigrantai, kurie atvažiuoja iš Europos su idėja, kad ugg’sai yra baisiai madingi:)

Vietoj pabaigos

Va tokia tat istorija. Madingi ar nemadingi, gražu ar ne - kiekvieno skonio reikalas. Bet jei galit, tai pirkit juos iš Australijos ar Zelandijos gamintojų. Siunčia juos ir į Lietuvą :)

O mylėti ‘Deckers Outdoor’ ugg’sus net rizikinga visai. Viena mergaitė anksčiau rašė blogą, kuris vadinosi kažkaip “love for uggs” ar panašiai. Į jį krovė nuotraukas žmonių, kurie gatvėse avi ugg’sus. O rašydama vis stebėdavosi, kaip žmonės gali būti tokie nenuovokūs ir nešioti ką nors kita, nei UGG® Australia batus. Viskas baigėsi tuo, kad teisininkų armija iš ‘Deckers Outdoor’, tą mergaičiukę padavė į teismą ir jos rašymas baigėsi...

P.S. Va jau ir Lietuvoje atsidarė UGG Batai parduotuvė, kuri prekiauja Australijoje pagamintais UGGsais.

trečiadienis, gruodžio 16, 2009

Pasivažinėjimas dviračiais arba gerieji policininkai

Eilinį kartą išvažiavom sekmadienį pasivažinėti dviračiais pajūriu. Eilinį kartą šalmų nesidėjom - per karšta ir nepatogu, plius beveik visas kelias dviračių takeliais. Beveik...

Grįžtant pasirinkau ne patį optimaliausią variantą - St Kildos turgelis kaip tik užsidarinėjo ir nebuvo įmanoma normaliai pravažiuoti nei šaligatviu, nei šalia gatvės. Teko važiuoti gatve ir "trukdyti eismui". Jau taikausi, kur ir kada čia geriau kirsti gatvę į kitą pusę, o čia policijos mašina iš nugaros. O-o, gali būti nemalonumų...

Ir akurat. Sustojo prie manęs, įsijungė švyturėlius ir klausia:
- O kur jūsų šalmai?
- Namie.
- O žinot, kad be šalmų važinėti negalima ir bauda yra 150 AUD?
- Ne, nežinom. Neseniai tik i Australiją atvažiavom.
- Kokį nors dokumentą turi?
- Nea, o ką važinėjant dviračiais reikia ir dokumentų?
- Ne, nereikia. Vardas, pavardė, adresas...

Pokalbis vyko gan linksmu tonu, tai kažkaip jaučiau, kad tikriausiai nebaus ir nenorėjau sunkinti situacijos su netikrais vardais ir adresais. Spelinti ten jiems užsikertant, dar ką įtars ir įkals baudą :) Bet dabar reikės susigalvoti savo antrą pavardę ir adresą (vardas jau yra :)), kad be reikalo nepalikinėti savo duomenų kam nereikia :))

Taigi apsiribojom įspėjimu. Gal neatsiųs baudos vėliau :) Nuo šiol nepamirškite šalmų, jei važinėjate dviračiu Australijoje... O rytoj Melburne +39, ahhh....

sekmadienis, gruodžio 13, 2009

Kalėdos. Geri darbai ir mugė.

Be ilgų išvedžiojimų šįkart:)

Kitą šeštadienį, gruodžio 19, kokono merginos organizuoja absoliučiai nerealią Kalėdinę labdaros mugę



Tie, kas dabar paslapčia geria valerijonus ir keikiasi, kad Kalėdines dovanas (ir vėl!) atidėjo paskutinei minutei, - gali drąsiai atsipalaiduoti. Vienos pelėdos išmintis "ką gali daryti tuoj, niekad nesakyk rytoj" ryškiai turi rimtų išimčių:)
O kai dar pirkdamas gražias dovanas, kažkam gera darai - tai praktiškai iš vis nerealu.

trečiadienis, gruodžio 09, 2009

Pokeris Sidnėjuje

Šios dienos tema - pokeris. Jau minėjau, kad atsirinkau į pagrindinį PokerStars APPT turnyrą Sidnėjuje, kur startinis mokestis 6300 Australijos dolerių. Vienas didesnių pokerio turnyrų Australijoje. Kadangi PokerNews Cup turnyre Melburne iškritau prie pat pinigų, šįkart norėjau pasirodyti kaip galima geriau...



Turnyras ilgas, todėl teko pasiimti kelias išeigines dienas iš darbo. Plius, penktadienį buvo numatytas firmos kalėdinis vakarėlis, tai kelios ofiso merginos buvo nusivylusios, kad nedalyvausiu (gal greičiau, kad Živilė nedalyvaus) ir sakė, kad pokeris boooooo. Teko pažadėti po dviratį, jei laimėsiu turnyrą :))

PokerStars APPT Main Event

Turnyre sekėsi visai gerai. Gal patirtis jau daro savo, o ir bad beat'ų nebuvo. Šis turnyras buvo ilgiausias, kurį žaidžiau - trys varginančios dienos iš eilės po 9 valandas...

Po pirmos dienos buvau tarp chip leader'ių, t.y. dvyliktas pagal žetonus. Tik kažkodėl kažkas nesuveikė su mano registracija ir sąrašuose buvau įvardintas kaip "To Be Identified" :)

Antrą dieną buvo sunkiau. Papuoliau prie blogo stalo ir dar turnyro chip leaderis sėdėjo tiesiai man iš kairės - visuomet jo ėjimas po mano, o dar korta nėjo... Bet šiaip taip išstenėjau antrąją dieną beveik su tiek pat žetonų kaip ir pradėjau.

Trečia diena lemiama - į pinigus papuola 48 žaidėjai, o likusių yra 66. Žetonų ne per daugiausiai, todėl reikia, kad sektųsi. Likus 4-5 žaidėjams iki pinigų, jau galvojau, kad vėl neištemsiu, bet pavyko pasidvigubinti ir pagaliau hooorayyy 49-as žaidėjas iškrito. 9000 AUD garantuoti! Bet jau nervai ant ribų buvo, vis skundžiausi Živilei SMS'ais :)

Vos pasiekėm pinigus, visi atsipalaidavo ir pradėjo lengviau sektis rinkti žetonus, o ir krintančių iš kovos vis daugėjo, kas reiškia kilimą piniginio fondo laiptais. Kol galiausiai buvau pasodintas prie TV stalo:


Čia aš įvaldęs "poker face" :))

Bet trys dienos įtempto pokerio darė savo - vis sunkiau sekėsi koncentruotis, o ir žaidėjai vis geresni liko, tai be pasipriešinimo aplošti jau nepavykdavo. Ir štai galiausiai lemiama ranka:



Kažkaip pastebėjau, kad jau kelis kartus iš eilės mane prigaudavo bandant vogti blind'us ir aš vis nusimesdavau, kai mane reraisindavo. Šįkart kažkaip nusprendžiau, kad priešininkas turi nelabai gerą kortą, nes per daug reraisino ir greičiausiai norėjo, kad tik nusimesčiau ir viskas. Todėl nusprendžiau pacallinti ir jei atsivers man tinkamas flopas - stumti all-in. Flopas man superinis - 2 kryžiai ir dar mažos kortos. Jei jis turi AJ, A10 ar pan jokiu būdu necallins mano all in. Net jei ir turi mažą ar vidutinę porą kaip 88 ar 99 aš vis tiek turiu nemažai šansų pripirkti J ar Q neskaitant kryžių. Na ir jei mano nuojauta mane apgavo ir jis turi AA ar KK vis tiek dar kryžiai mane gelbėtų.
Taigi akimirksniu įvertinau situaciją ir pavariau all-in. Priešininkas pacallino beveik iš karto, tai jau galvojau, kad turi AA ar KK ir labai nustebau, kai jis atvertė tik A5. Visi sėdėję prie stalo kaip susitarę pavadino, tai "stupid call", bet jam pasisekė - man reikalingos kortos neatsivertė. Aš dar po to jo paklausiau "Tai ką tu manei aš turiu, kad callinai su A5?". O jis "Ai, aš jau galvojau stumti all-in..." Taigi klaidos čia nebuvo, bet buvo galima bandyti žaisti dar kitaip:
  1. Stumti all-in pre-flop, tuomet gal jau būtų pagalvojęs, kad turiu tikrai kažką labai stipraus ir GAL būtų nusimetęs; arba
  2. Po flopo šiek tiek pagalvoti ilgiau, prieš darant sprendimą, kad ir jis tuo metu apgalvotų, ką aš galiu turėti. Nes susidarė įspūdis, kad jis callino mano all-in pagautas azarto ir nepagalvojęs...
Bet rezultatas vis tiek greičiausiai būtų tas pats. Ech, nepasisekė, kai reikėjo sėkmės :)

Na niekis, sausio mėnesį Aussie Millions Melburne, tai gal pavyks atsirinkti į pagrindinį turnyrą ir ten praeiti dar toliau. O tuo tarpu įsirašau šį 16,632 AUD laimėjimą kaip didžiausią (kol kas?) mano pokerio karjeroje. Vėl kelionė į Lietuvą atsipirks :))

ketvirtadienis, gruodžio 03, 2009

Dilema lygioj vietoj

Šiandien iš lauko parsinešiau mirštantį balandį.
Nu atrodo, kad balandis. Ir panašu, kad miršta.
Gulėjo ant tako taip, kad reikėjo arba perlipti, arba paspirti į šoną, arba pasiimti.
Tai pasiėmiau.
Įdėjau į dėžę, įpyliau vandens.
Ir tada supratau, kaip beviltiškai viskas atrodo.
Paukščių nemėgstu.
Apie jų ligas neturiu nė menkiausio supratimo. Tikėtis, kad jis per stebuklą taip ims ir pasveiks - turbūt naivu. Nešti pas kokį veterinarą ar paukščių užkalbėtoją, - neturiu jokio noro.
Pusvalandį pasitarus su google, ką toliau daryti,  ir išklausius Lino moralo a la "mano kvaištelėjus boba, tik išvažiuok ir palik vieną" - man pradėjo reikštis ko ne visi paukščiais perduodamų ligų simptomai.
Žodžiu.
O jei balandis ryt ryte bus toj dėžutėj pasimiręs?
a) jį reikės išmesti į konteinerį (kurį konteinerį? recycle ar paprastą?)
b) reikės kur pievutėj pakasti?

Žodžiu. Išgyvenu dramą lygioj vietoj:))

ketvirtadienis, lapkričio 26, 2009

"Grižk iš darbo laiku" diena Australijoje

Kadangi mano darbas kažkiek susijęs su Lietuva, tai nelabai norisi čia pasakoti visokių "bajerių". Bet po šiandienos akibrokšto - neištvėriau :)

Kaip žinia Australijoje mėgsta visokias iniciatyvas ir ta proga kuria temines dienas ar mėnesius - Movemberis (vyrų prostatos vėžio žinomumui skatinti), Pink Ribbon Day (skirta krūties vėžiui), Daffodil Day (skirta bet kokiam vėžiui) ir t.t. Tai lapkričio 25 diena buvo paskelbta "Grįžk iš darbo laiku" diena:
www.gohomeontimeday.org.au

Paėmiau ir išsiunčiau nuorodą visam darbo kolektyvui pasilinksminimui :)

O šiandien ryte gaunu iš boso laišką:
Linai, žinau, kad čia greičiausiai pajuokavai, bet žinok, kad pakankamai sunku priversti darbuotojus į darbą ateiti laiku, todėl ateityje prašau nebesiųsti šitokio šlamšto. Ačiū.

W00t?? Jau ir nekaltai pajuokauti negalima? Juolab, kad tik aš tą dieną išėjau iš darbo laiku :) Matyt pasiskaitė per naktį apie iniciatyvą ir išsigando, kad iš tikrųjų žmonės pas mus ofise per daug dirba, per mažai uždirba ir pradės maištauti...

ketvirtadienis, lapkričio 19, 2009

Tik bum ir reikia vėl kraustytis

Nuo senų senovės turiu vieną norą, kurio niekaip neišeina įgyvendinti. Noriu užsiprenumeruoti bent kelis žurnalus. Kai buvau maža, tėvai jų daug užsisakydavo. Paskui kažkaip išvažiavau mokytis ir nuo to laiko nė vienoj vietoj negyvenau tiek ilgai, kad tą verta būtų daryti.

Galvojau šiemet bus tie metai. Neseniai pasirašėm nuomos sutartį dar dvylikai mėnesių. Mintyse jau pradėjau dėliotis sąrašą pačių pačiausių, kuriuos kas mėnesį norėčiau rasti pašto dėžutėj ir tadaaaaam skambutis su žinia, kad mūsų namus vėl bandys parduoti.

Neteisybė totali. Tai reiškia, kad vėl kurį laiką reikės gyventi ne savo ritmu. Nuolat vyks buto apžiūros, kas reiškia perdėtą tvarkymąsi, brangesnių daiktų slapstymą ir t.t.

Tada niekas nežino kiek pats procesas tęsis... O vasara ant nosies. Mažiausiai norisi trankytis po miestą, apžiūrinėti namus, pildyti milijonus formų, tada pakuotis šmutkes ir vėl pradėti visą įsikūrimo procesą iš naujo. Esu pikta ir gerokai nelaiminga dabar...
(p.s. viešas pavirkavimas man visada padeda:))

ketvirtadienis, lapkričio 12, 2009

Tik bum ir Melburne jau vasara

Skundėmės skundėmės, kaip šalta ir kaip neateina pavasaris, o atsibundam vieną rytą ir šast +35. Ir taip jau visą savaitę. O pavasario tai nebuvo...

Dabar skundžiamės, kad per karšta ir kad neina miegoti :)) Net makedonietiškose vestuvėse nesinorėjo ilgai būti. Apie kurias kitą sykį...

antradienis, lapkričio 03, 2009

Melburno taurė 2009

Ne ne. Šiemet ten nėjom:) šiaip keista, kai gyvenom Zelandijoj vis galvodavau, kaip nerealiai faina yra Melburno gyventojams - gauna laisvadienį, pasipuošia suknelėm ir skrybelaitėm ir eina į žirgų lenktynes..
Bet po pernykštės Melburno taurės kažkaip niekaip neradom sau argumentų ko ten eiti. Smagiausia dalis iš viso proceso yra fiksuoti 'elegancijos' nuopuolius - kai ryte tobulai atrodžiusios merginos iki pietų taip nusigeria, kad ropom ieško pamestų batelių ir vemia į skrybėlaites:) Bet panašių situacijų galima prisižiūrėti ir šiaip vėlų penktadienio vakarą mieste, - nereikia tam pirktis bilietų ir investuoti į aprangą:)



Žodžiu, tiesiog atsikėlėm, įsimetėm Jurgos atsiustų Nomedų į krepšį ir išvažiavom iš Melburno. Kažkada laikrašty perskaičiau, kad Viktorijoj yra Great Ocean Road alternatyva apie kurią mažai kas žino: Bunurong marine drive. Vizualiai panašu, turistų nulis ir vietoj 100 km vairuoti reikia tik 15 (tiesa, iki tų 15 tai važiuoti reikia apie pora valandų).




Dar visai netyčia išradom naują surfinimo būdą: fence surfing. Reikia labai labai stipraus vėjo, tvoros, patartina su skardžiu vienoj pusėj - labiau motyvuoja išsilaikyti - ir vualia. Smagu. Jei bandysit su suknele - gausis turbinis Merlin Monro variantas:)



Tiesa, jei kas nors netyčia, dėl visiškai nesuvokiamų priežasčių, norėtumėt įsiminti vietos pavadinimą - labai lengva asociacija. Bunurong - lietuvšikas žodis būnu + neteisingai užrašytas angliškas wrong. Bunurong. Aišku, čia tinka tik vyrams, nes moterys visada gi būna teisios. Nu bet čia tiek to:))

šeštadienis, spalio 31, 2009

Kur gyvena Gumugenas?

Atsargiai krokodilai

Sako, kad pasauly iš viso yra 13 krokodilų rūšių. Gal. Bet 2 iš jų tikrai gyvena Darwine. Patys matėm.

Vieni yra drovūs, sąlyginai maži, užauga vidutininškai tik iki 1.5 metrų ir yra vegetarai. Minta visokiu planktonu ir žuviukais. Aišku, karts nuo karto pasitaiko, kad susimedžioja kokį vandens gyvnūną, bet į žmones niekada nesikėsina. Australijos aborigenai juos vadina gumugenais (Gumugen).

gumugenas per stiklaKažkoks baisiai gražus vardas sakyčiau. Beveik esu įsitikinus, kad kažkoks istorijos užmirštas gumugenas buvo krokodilo Genos, iš seno vaikystės multiko, prototipas. Gero charakterio, nepavojingas ir čiut nedrąsus veikėjas :) Kai kurie ekscentriški oziai gumugenus net augina vonioj. Kažkaip turiu nuojautą, kad kaimynams tokiu atveju yra totaliai dzin, kad tai vieni iš nepavojingiausių krokodilų Australijoj :)

Kitus krokodilus aborigenai vadina gingom (Ginga).

Ginga

Jei gumugenai mėgsta gėlą vandenį – gingom totaliai dzin kur gyventi. Gyvena jie ir sūriam vandeny ir gėlam. Dėl jų Darwine praktiškai nėra saugių vietų maudytis.

Šiaip žiauru – gyventi krašte kur nėra sezonų ir kur nuolat šilta/karšta, turėti nuostabaus grožio Timoro jūrą ir tobulus gėlavandenius šaltinius po šonu ir negalėti ten maudytis? Briedas totalus. O visus kurie galvoja, kad tai nesąmonė ir, kad gal nieko neatsitiks jei trumpam įšoksiu į vandenį atsigaivinti, dažniausiai suvalgo arba bent gerai apkramto gingos.

Šiaip gingos yra patys didžiausi krokodilai pasauly kartais sveria iki 1000 kg ir užauga iki kokių 7 metrų. Pakliuvus tokiam į nasrus, šansų išgyventi mažai.

Ginga - in your face

Šokinėjantis Ginga

Kai plaukėm su laivuku pasiplaukyti upe ir paspoksoti į šokinėjančius krokodilus – iškišau ranką su fotiku pro laivuko langą. Kapitonas taip užstaugė, kad kone apsižliumbiau. Taisyklė paprasta – jei esi krokodilų teritorijoj ir nori gyventi – darai viską, kad neatrodytum kaip maistas. O iškišta pro langą ranka krokodilo sensorius dirgina lygiai taip pat kaip raudona spalva bulių. Va taip va...

antradienis, spalio 20, 2009

Senis ir jūra arba viena Darwino istorija

Kadangi man bloginis letargas vis dar nepraeina, aprašysiu tik vieną Darwino istoriją.

Išplaukėm su Linu žvejoti. Jau girdžiu kaip juokiatės. Niekada iki tol nebuvom žvejoję ir mūsų abiejų žinios apie procesą baigiasi tuo, kad numanom kurį meškerės galą reikia merkti į vandenį. Bet Darwino vandenys yra garsūs tuo, kad ten veisiasi tiek žuvų, kad praktiškai net su kibiru gal išeitų ką nors išsemti.

Žodžiu plaukiam sau. Berniukai aiškina kaip pagauti žuvį, kaip užmauti masalą ir t.t. Visi laive atrodo iš karto pagauna kampą, - tik ne aš. Man viską parodo dar kartą. O tada aš pati pirma pagaunu žuvį. Pirmą savo gyvenimo žuvį:)



Maža jinai ir ekstazėj dėl savo laimikio esu tik aš (diedai kažkodėl nepripažįsta laimikio, jei jis mažesnis, nei sieksnis:), bet koks skirtumas:) Pasibučiuojam, nusifotografuojam ir tada, mano siaubui, žuviuką perpjauna per pusę ir panaudoja kaip masalą... išplaukėm žvejoti ne mailiaus, o tikrų žuvų gi..

Va. O tada Linas pagauna savo "žuvį"...



Klausiat kodėl jis laiko tik uodegą? nu gi dėl to, kad vyras sužvejojo kūjagalvį ryklį ir bijojo vienas su juo fotografuotis! Fantastika. Būtumėt matę diedų veidus laive - iš pradžių nusivylimas, kad ne jiems užkibo kažkokia didžiulė žuvis, paskui pavydas, kai su ja reikėjo galynėtis (ištisas mokslas pasirodo yra ištraukti tą ryklį iš vandens), ir tada apšalimas akyse, kai Linas "nepasirašė" ant solo nuotraukos. Va taip va. Nestandartinis vyras yra mano Linas:)

Tiesa, nesupraskit klaidingai. Linas nėra bailus. Matot piktą vietinę gyvatę jam ant kaklo?? aha. Ir ant marškinėlių užrašyta: "death comes":))



...bet saugumas svarbu. O dar kai kalba eina apie Darwino vandenis, tai saugumo priemonių niekada negali būti per daug:)



bus daugiau. kada nors:))

ketvirtadienis, spalio 15, 2009

Ruošiamės kelionei į Darwiną...

Šiandien vidurnaktį išskrendam pailsėti į Darwiną keturioms dienoms :)

Kažkaip nusibodo šaltas ir lietingas pavasaris Melburne (šalčiau nei žiemą šiais metais), tai dumiam kur šilčiau (+34), kur krokodilai gyvena net jūroje ir laikomi kaip naminiai gyvūnėliai:

Krokodilai AustralijojePagaliau grįžus bus proga parašyti blogą :)

šeštadienis, spalio 03, 2009

PokerNews Cup

Vis sulaukiam priekaištų, kad apleidom blogą.

Visų pirma, blogas sako, kad "nereguliarios transliacijos" :) Nesinori rašyti beleką, kad tik rašyti. Bus naujienų ar įdomybių, tai ir parašysim :)

Man dar ir laiko nebelieka prie blogo prisėsti - darbas Australijoje, paskui padedu kai kam Lietuvoje su online marketingu, na ir pokeris. O normaliam blogo įrašui reikia valandos-dviejų...

Kalbant apie pokerį. Šį savaitgalį vyksta pagrindinis PokerNews Cup turnyras Melburne į kurį atsirinkau per satelitinį turnyrą vos už 50 dolerių. Va ką tik grįžau iš pirmosios dienos. Tikslas buvo pasiekti antrą dieną su 60,000 žetonų. Kaip man sekėsi aprašo net patys PokerNews :)) Rytoj antra diena...

Tiesa, dauguma jūsų šiandien greičiausiai sėdite Andriaus ir Odetos veselėj. Perduokit linkėjimus jaunavedžiams ir nuo mūsų...

P.S. Antra diena. Visos dienos lošimas, taisant padarytas kelias klaidas dienos pradžioje, žetonų akumuliavimas ir štai finalas:

O į pinigus papuola 32 :(( Nelabai besigaudantys pokeryje sako, kaip tu negalėjai išsėdėti tų dviejų vietų kol kiti iškris. Bet mano tikslas nebuvo vien tik papulti į pinigus ir pasiimti 4,000 AUD. Noras buvo papulti į finalinį stalą ir pretenduoti į 250,000 AUD. Ir šioje situacijoje nebuvo klaida stumti all-in, nes tas Brown 4 ar 5 kartus iš eilės tokiu būdu "vogė" žetonus, todėl buvo labai daug šansų, kad vėl daro tą patį...

Šiaip gali atrodyti, kad turnyras buvo laiko švaistymas (2 ištisos dienos vien kazino), bet iš esmės labai patobulėjau per šias 2 dienas ir suteikė nemažai pasitikėjimo. Pradedu geriau vertinti situacijas, kelis kartus net labai gražiai apžaidžiau žymius profesonalus, kurie užsidirba tūkstančius iš pokerio. Gaila, kad gale nepasisekė...

penktadienis, rugsėjo 25, 2009

Melburnas ir Sidnėjus

Kelias dienas darbo reikalais buvau Sidnėjuj. Rojus, ne miestas. Saulė šviečia, šilta, visi šypsosi, mergaitės jau išsitraukusios vasarines sukneles. Visi dalijasi įspūdingom vidury savaitės praūžusios smėlio audros nuotraukom. Streso lygis ore - nulinis.

Išlipi iš lėktuvo Melburne - jausmas kaip po atostogų kokioj Ispanijoj grįžtum į Lietuvą. Lyja, šlapia, visi sulindę į žiemines striukes ir dar kažkokie čiut pikti. Vietoj labas sako: "go saints" arba "go cats". Nežinant konteksto tai skamba kaip "atsiknisk". Žinant kontekstą, tiesiog nekreipi dėmesio, nes visi čia futbolo fanai, o finalas tai ryt:) Streso lygis ore - neišmatuojamas:))))

Žodžiu liūdesys totalus:) Šiandien 1:0 laimi Sidnėjus:)

antradienis, rugsėjo 22, 2009

Twilight apsėdimas

Pagaliau laisvė ir normaliai trunkantis nakties miegas:)

Per paskutines nepilnas pora savaičių daugiau praktiškai nieko ir nedariau tik skaičiau (ir perskaičiau:)) nelemtas "Twilight" knygas. Nelemtas dėl to, kad iš esmės nėra jos tokios jau nerealios kaip visos merginos mano darbe kliedi - nuolatiniai "aš tave myliu", "o aš tave labiau myliu" stiliaus dialogai, kai kada žiauriai muša iš vėžių:)

Bet nepaisant visų "myliu, oj myliu labiau", į istoriją įkrenti ir iš jos gali išlipti tik užvertęs paskutinį ketvirtos knygos puslapį. Man atrodo net pora kilogramų numečiau, nes negi gaiši laiką valgymui ir kitiems niekams:) Beveik pykau, kad reikia eiti į darbą ir švaistyti laiką, kurį galėčiau skirti skaitymui. Gerai, kad pats darbas kažkaip užmatęs, kad vaikštau kaip šešėlis ir snūduriuoju prie kompo, praeitą penktadienį mane išsiuntė namo profilaktiniam poilsiui, kurį aš, aišku, išnaudojau pagal paskirtį - skaičiau:))

Kaip gyvena Linas irgi nelabai žinau:) Visi jo bandymai su manim pabendrauti baigdavosi beveik piktom instrukcijom palaukti iki skyriaus pabaigos ir t.t. Žinau, nebaisiai gražu..:)



Tai va taip. Ir čia rašo moteriškė, kažkada viešai teigusi, kad jau filmų ir kitų pasakų apie vampyrus jai nekiškit:)

ketvirtadienis, rugsėjo 10, 2009

Footy - Australietiškas futbolas

Kol lietuvių krepšininkai pjauna grybą :), papasakosiu apie Australijos (ar bent jau Viktorijos) sportinę religiją – Australietišką futbolą arba tiesiog Footy...

Footy istorija

Footy atsirado kaip būdas kriketo žaidėjams palaikyti sportinę formą žiemos metu (kovą-rugsėjį), nes vasarą žaisti kontaktinį sportą lauke Australijoje būtų savižudybė. Greitai žaidimas išpopuliarėjo ir 1897 metais buvo sukurta pirmoji Viktorijos Futbolo Lyga.

Komandos buvo suformuotos pagal Melburno rajonus - Carlton, Collingwood, St Kilda ir t.t. O komandų pavadinimai pagrinde paukščiai ir žvėrys - Geelong Cats, Hawthorn Hawks, Western Bulldogs ir pan. Čia jei Vilniuje kurtųsi komandos ir vadintųsi - Senamiesčio Ereliai, Karoliniškių Gaidžiai, Viršuliškių Šunys ir pan :))

Nuo 1990-ųjų lyga pradėjo plėstis ir į kitas valstijas bei miestus ir išsiplėtė iki 16 komandų. Atsirado Australijos Futbolo Lyga - AFL.

Footy taisyklės

Kažkaip footy taisyklių iki galo taip ir nežinau. Pas mus firmoj kažkaip nėra tokios praktikos, kad nueiti visiems pažiūrėti varžybų ir supažindinti atvykėlį su nacionalinio sporto ypatumais :) Tai teko pažindintis pačiam žiūrint sporto žinias :)

Žaidimas vyksta ovalo formos aikštėje, kamuolys kiaušinio formos (kaip regbyje), galima jį smūgiuoti koja, galima ir ranka. Taip pat galima jį ir neštis, tik reikia kas kažkiek laiko sumušti į žemę. Sportas kontaktinis ir kai tu turi kamuolį rankose tave gali atakuoti kas nori ir stengiasi parversti ant žemės, kol tu nespėjai išmesti/išmušti kamuolio. Kai kamuolys niekieno rankose - vyksta grumtynės ir stumdymasis. Vienu žodžiu legalus būdas pasitalžyti :) Vienintelis atvejis, kai tavęs negali atakuoti turinčio kamuolį, kai tu pagauni kažkieno (tiek saviškio, tiek priešininko) spirtą kamuolį ore. Vėlgi griežtų taisyklių kaip pagauti tą kamuolį nėra, tai gaudo visi lipdami per priešininkų ar net saviškių galvas. Kartais visai gražiai paskraido :))

Footy MarkVartai yra 4 dideli virpstai (vos ne Gedimino stulpai) ir tikslas yra įspirti į vidurinius vartus (6 taškai). Jei smūgiuojant priešininkas paliečia kamuolį, kamuolys liečia virpstą arba pataikai į išorinius vartus - 1 taškas.

Footy StadionasŠiaip žaidimas sukurtas masėms - daug kontakto, daug įvarčių ir azarto. Dar nemačiau, kad ką nors iš aikštės būtų išviję dėl bet kokios nesportinės pražangos. Po rungtynių būna tribunolas ir tada apsvarsto visas ginčitynas situacijas ir nusprendžia kiek rungtynių žaidėjas negalės žaisti.

Va pavyzdžiui, neseniai buvo lemiamas mačas paskutiniame ture. Vienos komandos žaidėjas buvo "iškirstas" ir guli aikštėje be samonės. Komandos draugai "susiparino" ir puola priešininkus. Prasidėjo muštynės. O teisėjai ką - pasiėmė kamuolį, sušvilpė ir atidavė nukentėjusiai komandai toliau tęsti rungtynes. Nei stabdomos rungtynės traumuotam žaidėjui išnešti, nei bando skirti besimušančius - yra tribunolas ir viską išspręs. Buvau pakraupęs...:)

Footy TackleManau Lietuvoj irgi "eitų" toks "sportas" :))

Footy sirgaliai ir tradicijos

O žiūrovams visa tai patinka. Ir eina į rungtynes tiek vyrai, tiek moterys, tiek berniukai, tiek mergaitės. Kaip sakė Živilės bendradarbė - kiekvieną savaitgalį ėjimas su tėvu į varžybas sustiprino jų abipusį ryšį...

Už kokią komandą serga irgi neaišku. Šeimoje gali sirgti už skirtingas komandas ir nesvarbu kuriame rajone gyvena. Kartą stotelėje sutikau tris draugus, greičiausiai atvykusius iš užmiesčio - visi su skirtingų komandų atributika. Ir nesimuša :) Pas mus darbe irgi paradoksas - visi serga už skirtingas komandas :) Mes kaip gyvenantys St Kildoj, tai palaikom St Kilda Saints ir šiemet jie gerai varo ir turi daug galimybių laimėti. Ot tai bus šėlsmo po langais :))

Dar įdomi footy tradicija - rezultatų spėjimas. Yra bent 4 ar 5 svetainės turinčios šimtus tūkstančių užsiregistravusių, kurie spėlioja footy rezultatus kiekvieną savaitę ir varžosi, kas tiksliau ir daugiau atspės. Varžosi tarp draugų, varžosi tarp bendradarbių, varžosi įvairių TV laidų vedėjai ir skelbia savo rezultatus viešai ir panašiai. Galima spėlioti nemokamai, bet paprastai kiekviena grupė susimeta po kažkiek "ant azarto" ir laimėtojai dalijasi prizinį fondą...

Šiemet mes darbe irgi rengėme totalizatorių. Nors visiškai nenusimanydamas apie footy, bet turintis patirties Fantasy NBA žaidime, nusprendžiau dalyvauti ir aš. Pirmas turas - surašau rezultatus "iš lempos". Atspėjau daugiausiai. Ha, ne tokie čia jau eruditai pas mus darbe. Pradedu skaityti apžvalgas prieš kiekvieną turą - rituosi lentelėje žemyn. Tada nusprendžiau, kad visąlaik statysiu už St Kildą, o dėl kitų pasikliausiu nuojauta. Nereikia čia visokių ekspertų...

Praėjusį savaitgalį baigėsi reguliarusis sezonas ir kas gi darbo footy čempionas? Ogi lietuvis nieko nenutuokiantis apie footy, jų žvaigždes ir užkulisius. Ir ne šiaip laimėjau "ant snarglio", o užtikrintai! Va taip va!

O rugsėjo pabaigoje Footy Grand Final. Susiorganizavom darbe eiti į barą žiūrėti. Papasakosiu emocijas vėliau. O žiū ir St Kilda laimės...:)

antradienis, rugsėjo 01, 2009

Gyveno sau žvirblis

O atsimenat seną seną mūsų Zelandijos įnamio istoriją? Aišku, kad neatsimenat:) Galų gale tai buvo tiesiog eilinis žvirblis. Bet jam vat ėmė ir pasisekė. Žvirblių modelių skautai, ėmė ir atrado jį interneto platybėse. Dabar paukštukas iš žvirblio vulgaris, rimtai patapo žvirbliu karalium:)

Prieš

zvirblis nuotraukoje

Po

zvirblis paveiksle

pasikeitimų akcija vyko ingrup.lt :)

penktadienis, rugpjūčio 28, 2009

Bikram joga

Nežinau kaip kitiems, bet man žiemą paprastai įsijungia lokio genas. Ir visai nesvarbu kur ta žiema atsitinka. Vienintelis dalykas, kurį norisi daryti po darbo yra susirangyti lovoj, įsijungti teliką, pasiimti knygą arba kompą ir tokioj snūduriavimo būsenoj sulaukti laiko kada reikia eiti miegoti.

Žodžiu, šią žiemą buvau vienu metu sugalvojus, kad gana. Reikia kažką vakarais veikti. Bet lauke šalta (man atrodo apie Melburno žiemas jau rašėm: šalta, tamsu, baisiai vėjuota ir kartais horizontaliai lyja), eiti niekur nesinori ir t.t. Bet užmačiau šalia darbo Bikram jogos skelbimą. Buvo kažkoks intro pasiūlymas, kur tiesiog negali neiti. Skaitau internete, kas tai yra: jogos asanos, atliekamos pašildytam (+40C, 40% drėgmės) kambary. Žmonės sportuoja, prakaituoja ir paskui rašo internete tokius atsiliepimus, kaip jiems atsivėrė akys, išnyko pusė visokių negalių ir t.t. Nu skamba gerai. O kai dar 10 užsiėmimų kainuoja 20$, tai praktiškai negali neišbandyti.

Ok. Prikalbinu darbo merginas ir užsirašom. Kažkodėl visą procesą isivaizduoju kaip paprastą jogą medžiu kvepiančioj vėsokoj saunoj ir t.t. Juokinga net dabar.

Nueinam. Neįtikėtinai mažam persirengimo kambary su trim dušo kabinom sugeba sutilpti didžiulis kiekis merginų. Galvoju, kad čia gal prieš tai buvusio ir dabartinio užsiėmimo publika.

Tada koridoriais nueinam į salę. Šiaip visas rodykles galėtų praktiškai ir nuimti, nes kelią galima rasti pagal kvapą. Ne, ne medžio kvapą. Prakaito. Tokio intensyvaus intensyvaus gerai pašutinto prakaito kvapą. Oi.

Įeinam į salę. Nedidelė. +40C. Drėgna, tvanku ir tikrai nėra oro. Atsisėdam ir laukiam pradžios. O žmonės vis eina. Asmeninė erdvė vis mažėja ir mažėja. Į jogos kaimynus gaunu didžiulį sumo imtynininko sudėjimo vyruką. Mūvi trumpus šortukus ir daugiau nieko. Viduj, aišku pradedu burbuliuoti, kad estetiniais sumetimais kai kurie žmonės niekada neturėtų nusivilkti marškinėlių. Aišku, tuoj susigėstu, nes man gi patinka apie save galvoti kaip apie daugiau ar mažiau tolerantišką moteriškę, o be to gal 90% visų dalyvių yra tokie pusnuogiai ir tik keli tikrai atrodo gerai. Aš irgi turbūt ne tarp tų kelių.

Ateina trenerė. Kadangi naujokų daug (daug kas užkibo ant pasiūlymo), viską supasakoja nuo Adomo ir Ievos. Įdomu šiaip. Baisu tik, kad iš treniruotės negalima išeiti anksčiau. O ji trunka 90 minučių. Jeigu kas nugeibsta nuo karščio (ir kvapo turbūt) reikia tiesiog atsigulti ir laukti kol atsigausi. Per tą laiką nuo mano sumo kaimyno prakaitas ima bėgti upeliais. Nu bet taip ir turi būti. Sako, kuo greičiau pradedi prakaituoti, tuo geriau. Gal.

Pradedam asanas. Sako kvėpuokit dažnai ir giliai. Neišeina. Prakaito koncentracija ore per daug didelė. O mano uoslė be galo jautri. Tiek to. Simuliuoju. Mano darbo kolegei irgi ne kas – žvilgsniais vieną kitą paguodžiam (kalbėtis irgi negalima). Daugiau viskas lyg ir ok. Šiaip karštoj salėj tikrai būni lankstesnis – oficiali versija, kad labai atsipalaiduoja raumenys ir dėl to gali daugiau padaryti. Mano versija, kad kai visas būni prakaituotas ir slidus, tai susirangyti į visokius mazgus ir iš jų išsirangyti yra tiesiog lengviau ir tiek.

Kažkas garsiai pirsteli. Taip drėgnai. Juokinga tik man vienai. Visi kiti apsimeta, kad nieko neatsitiko. Vadovė paaiškina (čia turbūt man), kad perdimas yra visiškai natūralu – juk atsipalaiduoja visi raumenys, ką jau ten besulaikysi. 2:0 gryno oro nenaudai.

Sportuojam toliau. Sumo kaimynas prakaituoja tiek, kad jo atsineštas rankšluostis jau negelbėja. Prakaituoja tiesiai į salės kilimą. Šiaip tikrai neturiu jokių nešvaros fobijų ir pan, bet nuo minties, kad prieš tai į tą patį kilimą tikrai ne vienas yra priprakaitavęs ne litrą prakaito ir net ne du, ir kad kilimo tikrai po kiekvienos treniruotės niekas nevalo – giliai kvėpuoti kaip reikalauja instrukcijos - ne lengviau.

Ok. Pabaiga. Gerai kad iš anksto buvau paskaičiavus greitį, kuriuo reikia lėkti į dušą. 3 prausyklos ir gal 20 kartų daugiau belaukiančių – nieko gero.

Va taip va. Po to pirmo karto dar buvau nuėjus kokius 3 kartus. Čia tam, kad galutinai įsitikinčiau, kad Bikram joga ne man. O kolegė užsivežė. Sako miega kaip kūdikis po to. Tikrai taip. Aš irgi taip miegojau. Bet tikrai tikiu, kad turėtų būti ir mažiau smirdančių būdų gerai išsimiegoti:)

O Lietuvoj vyksta Bikram joga? Būtinai išbandykit. Aš dabar pasidariau daug tolerantiškesnė prakaituotiems žmonėms tramvajuj – vis dar šlykštoka, bet jau ne taip kaip anksčiau:)

pirmadienis, rugpjūčio 17, 2009

Heroiška mūsų kaimynystės istorija

Savaitgalį pas mus buvo žiaurūs vėjai. Tokie žiaurūs, kad į jūrą nuo tilto nupūtė pavedžioti išvestą šunį. Šeimininkė pabijojo šokti į vandenį, nes bangavo ir šiaip baisu. Gerai, kad netyčia pro šalį ėjo apatinių drabužių modelis, kuris iš kart suprato situacijos potencialą, greit išsinėrė iš drabužių ir nėrė į vandenyno gelmes... paskui sekė fotosesija su išgelbėtu šuniu, begaliniai susigraudinusia jo šeimininke ir seksualiai lūpas papūtusiu modeliu – gelbėtoju. Na dar paskui sekė žinių reportažai kone per visas Australijos televizijas, ir dar turbūt seks visos gyvenimo būdo laidos.



Kažkaip labai smagi istorija šita man. Ir nutiko mūsų rajone. Ant mūsų tilto į jūrą.

O moralas šunų savininkams paprastas - vedžiokit šunis už pavadėlio!

sekmadienis, rugpjūčio 16, 2009

Viktorijos Pokerio Čempionato updeitas

Naujienos nekokios...

Tiek daug dėjau vilčių į pagrindinį turnyrą, kad matyt perdegiau. 4 valandos A+ pokerio ir viską sugadinau per 15min :)) Vis tas noras įrodyti, kad gali aplošti geresnius žaidėjus...

Prie mano stalo sėdėjo praėjusių metų šio turnyro čempionas ir dar vienas profas. Kol laikiausi savo plano, tol ramiai sau kaupiau žetonus, bet paskui įgrįso "profų" bandymas agresyviai ir pigiai rinktis žetonus ir nusprendžiau "make a move" prieš praėjusių metų čempioną. Deja, po ilgų svarstymų ir rizikuodamas iškristi iš turnyro, jis pacallino mano blefą ir man liko tik pusė žetonų...

Nieko baisaus, nes turnyro struktūra gan gili, bet po kelių rankų pripirkau eilę (straight) atsivertus trims pirmoms kortoms prieš kitą profą, kuris žaidė labai agresyviai ir su įvairiomis kortomis. Taigi tikėjausi kažkiek žetonų atgauti. Vėliau atsivertė flush'o galimybė, bet kažkaip pagalvojau, kad jis turi tik vynų tūzą ir bando mane išblefuoti nepripirkęs flush (jau ne kartą taip buvo pasielgęs ir be to turėjo žetonų be proto). Deja...

poker hand
Nieko, dabar kitas didesnis pokerio turnyras Melburne lapkritį. Gal pasimokysiu iš klaidų šįkart :))

šeštadienis, rugpjūčio 08, 2009

Viktorijos Pokerio Čempionatas

Rugpjūčio mėnesį prasidėjo Viktorijos Pokerio Čempionatas Melburne. Taip kad 2 savaites aš užsiėmęs šeimos biudžeto papildymu :)

Vakar viename turnyre jau išsilaikiau pirmą dieną ir pasiekiau antrą dieną. Tiesa, visiškai nėjo korta ir žetonų likę ne per daugiausiai. Na bet gal rytoj pradės fantastiškai sektis ir pavyks prasimušti toliau :)

Bandau prikalbinti ir Živilę sudalyvauti "Ladies Only" pokerio turnyre :) Bet Živilė dalyvauja visokiuose firmos baliuose, tai dar neturėjau progos išgauti sutikimo :) Kitą savaitgalį man pagrindinis turnyras, taip kad naujienų bloge teks palaukti...

O čia aš in action :)

Linas Pokerio Turnyre

ketvirtadienis, liepos 30, 2009

Naujas Melburno logotipas

Jau visą savaitę netyla kalbos apie naują Melburno logotipą:

Naujas Melburno logotipasProjekto kaina - $240,000 mokesčių mokėtojų dolerių! Visi pašiurpę ir sako, kad jų vaikas tokį padarytų ir už žyyyymiai mažiau. Na kaip visada...

O jumoristai pasigavo idėją ir siūlo Melburnui naudoti šitą logotipą:

Siūlomas Melburno logotipasTipo labai išpopuliarintas, visų atpažįstamas, o ir Melburną kaip restoranų miestą puikiai atspindi :)) Ar tik ne Sidnėjaus noras įgelti? :))

penktadienis, liepos 24, 2009

Diena be streso

Vienos iniciatyvos būna geresnės už kitas. Vienos nevyriausybinės ar tai labdaros organizacijos būna aktyvesnės ir gudresnės už kitas. Ir kad ir kaip tikėčiau, kad palaikyti ir remti reikia nebūtinai garsiausiai šaukiančius, bet vis tiek smagiausia prisidėti prie tų, kurie sugalvoja nors kiek įdomesnes pinigų rinkimo schemas nei emocinį šantažą prie parduotuvės, iš kurios išeini su nepadoriai daug pirkinių, ar prie sankryžos, kai dega raudona.

Žodžiu liepos 24 Australijoj yra diena be streso. Visai smagi pagalbos linijos iniciatyva. Idėja paprasta. Ateini į darbą su šliopkėm. Jei darbdavys turi bent menką norą būti mėgiamas, jis suorganizuoja t.y. finansuoja kažką, kas sutrumpina darbo dieną ir, kadangi darbo kiekis yra šiek tiek susijęs su streso lygiais, taip bent vienai dienai sumažėja streso lygis Australijoj.
Darbo dienos gale visi suaukoja kažkiek pinigų. Tie pinigai nukeliauja pagalbos linijai. Visi patenkinti. Nebaisiai persidirbę. Emocinio šantažo - nulis.


Mano diena be streso tokia visai nieko buvo. Ryte visiem pagal pageidavimus bosas spaudė sultis. Apžiūrėjom vieni kitų šlepetes. Aš buvau su vilnonėm kojinėm, tai dar supasakojau istoriją, kad Lietuvoj jas MEZGA RANKOM:) Tada kiaurą dieną vyko wii žaidimų maratonai. Vedė mus pasivaikščioti su visai gerose vietose suplanuotais kavos pagėrimais. Skaniai pamaitino per pietus. Tada davė neprastų ledų su vaisiais. O į pavakarę atidarė ofise barą. Beveik gaila buvo viską taip mesti ir eiti namo:)

Žodžiu, valio. Ir kampanijoj sudalyvavom, ir nestresavom, ir nereikėjo nieko ekstremalaus daryti. T.y. vis dar turiu visus savo plaukus ant galvos:) Gero jum penktadienio!

trečiadienis, liepos 22, 2009

Google mus myli...

Cha! Kadangi mano darbas susijęs su paieškos sistemomis negalėjau nepastebėti ir nepasidžiaugti mūsų blogo pasiekimu :)

Suvedus į google.lt linas ir zivile musu blogas savaime aišku yra pirmoje vietoje, bet visai neseniai google pradėjo rodyti ir kai kuriuos vidinius blogo puslapius, kaip nuorodas pačioje paieškoje:

Linas ir Živilė GooglejAišku, gan keistas nuorodas parinko, bet čia ne esmė. Esmė, kad google tokių nuorodų bet kokioms svetainėms ar blogams nesuteikia. Suteikia tiems, kuriuos google vertina kaip autoritetingus tam tikroje srityje.

Kadangi nemažai skaitytojų niekaip neprisimena ar neužsibookmarkina mūsų blogo ir į jį ateina per paiešką, google nusprendė, kad pagal raktažodžius "linas ir zivile" mūsų blogas yra autoritetas :) Štai jums ir naujas brand'as :))

sekmadienis, liepos 19, 2009

Apie tai kaip bambukus pirkau

Kiekvieną savaitgalį važiuojam į vieną kiniečių daržovių parduotuvę visokių žolių ir vaisių užsipirkti. Nieko ten super duper nėra. Parduotuvė sandėlio tipo, švaros lygis irgi ant garbės žodžio, bet man patinka. Viską renkiesi iš dėžių, viską gali apuostyti ir apčiupinėti. Jei jau kas pūva tai tikrai žinosi. O tai ne kartą esu nuspirkus tobulai atrodančių braškių, kurios buvo supakuotos “gerosiom” pusėm į viršų :)

Va, bet istorija ne apie tai. Šalia šviežių vaisių ir daržovių jie turi visokių “keistų” koncervuotų dalykų skyrelį. Ten kokį kartą per kelis mėnesius užsiperku marinuotų bambukų, imbierų, grybų ir t.t. Šiandien šokuoju tarp lentynų ir tarp visokių kinietiškų etikečių išnyra visa eilė stiklainių su lietuviškom etiketėm. Marinuoti agurkai, burokėliai, morkų garnyras, kurį pamatęs Linas iš karto prisiminė vaikystės vasaras kaime ir pasakė, kad be to garnyro namo tikrai nevažiuos.. Žodžiu prigriebėm beveik viską :) Smagu.

Lietuviškas Maistas
Tiesa, kad ir kaip skaičiuočiau niekaip nesuprantu kainų. Kiek turi kainuoti pradinis produktas, kad parduotuvė kažkur Australijoj jį parduotų už nepilnus tris dolerius? Nebent rokiškėnai tuos agurkus marinuoja Kinijoj :)

trečiadienis, liepos 08, 2009

Trumpas pasakojimas iš darbo

Australijoj (turbūt kaip ir visur kitur) be atostogų dar galima pasiimti 2 apmokamus laisvadienius (pas mane darbe duoda cielus 5), kurie yra skirti laidotuvėms. Žodžiu tema kaip ir nelinksma, bet mano kolegė pasiėmė tuos laisvadienius apgedėti mirusį Maiklą Džeksoną. Į elektroninį laišką surašė, kad jos liūdesys yra toks neaprėpiamas, kad negali nei valgyti, nei miegoti, o gerklėj yra įstrigęs ašarų kamuolys, dėl kurio ji negali kalbėti ir gali tik verkti. Žodžiu visai rimta situacija.

Rimta situacija ir darbe. Mergina iš finansų skyriaus, Australijoj ką tik baigėsi finansiniai metai, visi nervingi ir t.t. Bet niekas, o niekas net nesiėmė kvestionuoti tų nelaimingų 5 gedėjimo dienų. Išskyrus mane:) Išsitraukiau iš interneto įstatymą, o ten juodu ant balto surašyta kokiu atveju tos gedėjimo dienos priklauso. Tai Maiklas jai nei dėdė, nei senelis. Pasidalinau savo atradimais su kolegom ir likau nesuprasta. Vienu žodžiu pop žvaigždės dažnu atveju gali būti kur kas brangiau nei mama ar močiutė. Ir įtaką asmenybės raidai daro kur kas didesnę. Va taip va.

O tada viena kolegė paklausė negi aš neturiu nei vienos žvaigždės, į kurios plakatą pasižiūriu prieš užmigdama. Pasakiau, kad ne. Tada paklausė ar bent turiu kokią tai žvaigždę į kurio lovą pasitaikius progai šokčiau nė nemirktelėjus. Pasakiau, kad ne. Žodžiu, jei ir toliau taip – tuoj patapsiu totalia ofiso autsaidere:)

sekmadienis, birželio 28, 2009

Spa savaitgalis

Turiu visai smagią tradiciją pirmą atlyginimą ir po to einančius jo padidinimus išleisti viskam kam tik noriu. Ir tai nebūtinai turi būti racionalus reikalas. Žodžiu šią savaitę taip ir padariau. Nusipirkau bilietus į Lietuvos Kalėdas (valio!), nusipirkau žalią pradedančios Melburno dizainerės paltuką ir dabar rimtai kontempliuoju likusius pinigus suinvestuoti į kokius fotografijos kursus, nes kiekvieną kartą pažiūrėjus Šarūnės arba Aidukės blogus, man totaliai nusvyra rankos ir nebegaliu ramia sąžine į blogą dėti beveik jokių nuotraukų.

Va. Dar apturėjom neprastą savaitgalį. Išsinuomojom smagų namuką, Australijos SPA sostine tituluojamam Hepburn‘e (a la Druskininkai Lietuvoj).

Ir praktiškai visą savaitgalį nepailsdami lepinomės. Beveik visą..

Kadangi Australijoj žiema, naktį temperatūra nukrinta iki kokių 3C. Žodžiu, atvažiavus namukas buvo peršalęs iki negalėjimo. Kūrėm ugnį. Laukėm kol užkais. Belaukdami kepėm kiaušus ant buržuikos.

Galvojom, kokia egzotika. Susimoki papildomai, kad pats galėtum nešiotis malkas ir kepti kiaušinienę ant ugnies. Bet tada prisileidom sūkurinę vonią karšto vandens ir siurbdami vyniuką žiūrėjom į žvaigždes, kurių kažkodėl yra daug daugiau nei Melburne.

Kitą dieną matyt apsvaigus nuo gryno oro įtikinau Liną, kad mums būtinai reikia prasivaikščioti. Kaip ne kaip, buvom vieninteliam mineralinių šaltinių regione Australijoj, be to žiema, ir gyvatės tikrai turėtų būti giliai įmigusios. Net kengūros ryte atrodė gerokai pašalusios, o ką jau ten gyvatės. Jos kailio taigi neturi jokio:)

BLOGAS NORAS!!
  1. Jei šiaip nemėgsti po kalnus karstytis, nereikia savęs bandyti apgauti, kad kokį kartą tai ims ir patiks.
  2. Jei jau atvažiavai lepintis, tai 4 valandom į mišką nėra ko trenktis.

pirmos 15 minučių - šypsomės. Smagu gi. Krūmai. Grynas oras.

Trečia ėjimo valanda. Beviltiškai bandom atsekti kur esam ir kiek dar liko eiti.. Dar čiut šypsomės. Bet tik fotikui.

Pabaiga. Ką tik apžiūrėjom objektą iki kurio tiek trenkėmės. Laimės koeficientas žemas.

Nu rimtai. Eini eini. Valanda veja valandą. Visur tie patys krūmai. Nu jie arba aukščiau arba žemiau. Bet tie patys krūmai. Kažkaip parėjom.

Po to jau vien tik lepinomės. Daug. Skaniai. Ir smagiai.

Ach... Ir kažkaip visą laiką persekiojo Kalėdų jausmas. Turbūt bilietai kalti. Ir Australijos žiema:)

ketvirtadienis, birželio 18, 2009

Darbai

Kai atrodo pamažu pradedi įsivažiuoti į naują gyvenimo ritmą ir pripranti prie minties, kad tai, ką dabar darai, bus tavo karjera artimiausius keletą metų – nei iš šio, nei iš to pradeda išlįsti visokie darbų pasiūlymai, kurie būtų buvę tikrai neprasti ir svarstytini dar prieš gerą mėnesį:)

Klausimynų darbas

Praeitais metais vienoj marketingo tyrimų įmonėj turėjau laikiną darbą su rinkos tyrimais. Taip netyčia išėjo, kad buvau labai ant jų pikta: kad klausimynai šūdini, kad daug spragų jų sudaryme, kad apie daug ką nepagalvota ir apskritai, kad viskas baisiai atmestinai padaryta. Visiems skundžiausi, reiškiau pretenzijas, siūliau visokias savo redakcijas ir t.t.
Prieš porą savaičių jie paskambino ir paklausė ar nenorėčiau pas juos ateidinėti 3 dienas per savaitę ir tuos klausimynus sudarinėti. Aišku, kad būčiau norėjus.. jei būtų paskambinę anksčiau:) Visai smagus darbas ir dar pirmadienį ir penktadienį turėčiau sau!

Laiškas iš LinkedIn’o

Kaip ir dauguma - esu prisiregistravus LinkedIn.com. Visada galvojau, kad ten dar vienas niekam nereikalingas socialinis tinklas, kuris skamba gal ir gudriai, bet jokios apčiuopiamos naudos neduoda. Facebook‘e bent gali slapčia stebėti kaip gyvena kiti žmonės, o kas LinkedIn‘e? Bet ne esmė. Kažkada ėmiau ir užrašiau ten, kad esu Australijoj ir kad ieškau darbo. Parašiau ir pamiršau. O ėmė kažkas ir atrado. Pakvietė į pokalbį. Sakė tinku tobulai. Jiem būtinai reikėjo žmogaus, kuris reklamoj būtų dirbęs su kelionių agentūra ir idealiu atveju su didžiausiu Zelandijos kelionių organizatorium „House of Travel“. Būna ir tokių sutapimų. Norėčiau? Aišku, kad ne. Ypač dabar, kai vis dar kaifuoju nuo to, kad būna darbų, kurie nesikėsina į mano laiką po darbo:)

Nemokamos šukuosenos

O kažkada peroksido apsvaiginta savo kirpėjui prikliedėjau visokių nesąmonių ką jis galėtų daryti, kad geriau susibalansuotų klientų srautai ir t.t. Kaip žinia lengva kliedėti, kai žinai, kad klausosi beveik nieko apie tai nežinantis žmogus.

Tai va. Dabar jis įsitikinęs, kad mainais į nuolatinę ševeliūros priežiūrą aš jam galėčiau karts nuo karto ką nors suorganizuoti. Norėčiau? Aišku, kad norėčiau. Gerai atrodantys plaukai labai subalansuoja moterų pH..

Va taip va. Net nežinau koks istorijos moralas. Bet kai pramuša, tai pramuša. Tiesiog klasikinis užkietėjusių vidurių efektas. Tik su darbu:)

penktadienis, birželio 12, 2009

Gyvatės mieste!

Kai kraustėmės iš Zelandijos, buvo šiek tiek neramu, kad Australijoj yra pilna nuodingų gyvių - vorai, gyvatės, krokodilai..

Vietiniai ramino, kad viskas perdėta ir kad kur jau kur, o mieste tai tikrai galit jaustis ramūs. Ir nors iki šiol dar nesam matę gyvatės ar krokodilo, vistiek vaikščiodami po parkus ar miškus visąlaik žiūrime po kojomis, kad neužliptume ant kokios gyvatės arba aplenkiame pelkes lankstu, kad koks krokodilas iššokęs nesurytų... Filmų aukos :))

Kaip sakė Indrė - "Nebijokit tų gyvačių, čia mitas. Jos pačios labiau mūsų bijo. O žiemą, tai jos iš vis miega..."

Aha, šiandien per žinias pranšė, kaip Melburno centre šalia pagrindinio prekybos centro išmetinėjant šiukšles vienam darbuotojui tiesiog "įsisiurbė" rudoji gyvatė. Nors rudoji gyvatė yra čempionė tarp visų gyvačių Australijoje pagal išsiuntimą Anapilin, bet žmogeliui pasisekė - nuodai nepasiekė apykaitos sistemos ir turėtų viskas būti ok.

Štai tau ir mitas, štai tau ir žiema...

antradienis, birželio 09, 2009

Melburnas - trečias pasaulyje pagal "tinkamumą gyventi"

Šiandien visos žinių laidos trimituoja, kaip gera Australijoje gyventi - net 5 Australijos miestai yra pirmajame 20-uke pagal gerumą gyventi pasaulyje.

Melburnas pasirodė geriausiai iš visų ir yra 3 po Vankuverio ir Vienos. Pertas kartu su Kalgariu (Kanada) dalijasi 5 vieta, Sidnėjus dalijasi 9 vietą su Ciurichu (Šveicarija), Adelaidė 11, o Brisbanas 16. Naujosios Zelandijos miestai Auklandas ir Velingtonas, užima atitinkamai 12 ir 23 vietas.

Tyrimas atliktas britų Economist Intelligence Unit ir reitinguoja 140 miestų atsižvelgiant į stabilumą, sveikatos priežiūrą, švietimą, infrastuktūrą, kultūrą ir aplinką.

Dauguma Melburniečių pigdžiugiškai džiaugiasi, kad ne tik Melburnas aplenkė Sidnėjų (čia irgi pastoviai vyksta kova kaip tarp Vilniaus ir Kauno), bet kad netgi Pertas aplenkė Sidnėjų :))

O mums gyventi Melburne irgi patinka - infrastruktūra puiki, renginių apstu, sveikatos ir švietimo išbandyti neteko, aplinka super, na gal tik padoraus pliažo arčiau trūksta :)

šeštadienis, birželio 06, 2009

Apie pasikeitusią kasdienybę

Vakar su Linu gurkšnojom kokteliukus kaimyniniam bariuke ir stebėjomės kokia keistai tuščia mūsų gatvė. Paskui apsižiūrėjom, kad dar tik aštuonios vakaro. Naktinis gyvenimas čia prasideda kokią dešimtą ir dar vėliau. Tada, kai aš knapsėdama ir sunkiai beįsigilindama į turinį, baigiu skaityti paskutinį knygos skyriaus puslapį.  

Kažkaip darbas ir nauja rutina viską labai pakeitė:) 

Gyvenimas „atsitinka“ tik savaitgaliais. O darbo dienom laiko lieka miegui ir darbui. Aišku, slapčia viliuosi, kad greit sugrįšiu į formą ir mes vėl prisijaukinsim savaitės dienas ir kažkaip susidėliosim buitį taip, kad ji nekeltų galvos skausmo. Bet kol kas niekaip nesuprantu kaip namuose, kuriuose praktiškai niekas negyvena, per savaitę gali užsiveisti toks bardakas, kurio sutvarkymui sugaišti pusę šeštadienio. Mistika ir tiek. 

Ok - gero jum savaitgalio. Mum šitas ilgas – beveik visa Australija (išskyrus vakarinę jos dalį) švenčia karalienės gimtadienį. Ir dzin, kad iš tikrųjų jis balandžio mėnesį:) Laisvadieniai yra gerai. Ypač, kai jie atsitinka taip retai kaip čia (sekantis tik lapkritį...)

antradienis, birželio 02, 2009

Kaip Westpac bankas vargšams padėjo

Nors ši istorija nutiko Naujojoje Zelandijoje, bet jau kelios savaitės eskaluojama ir Australijoje. O be to Westpac Australiškas bankas...

Nauja banko reklaminė kampanija
Viskas prasidėjo nuo naujos Westpac įvaizdinės reklamos. Nieko per daug ypatingo - apie tai kaip jie viską daro teisingai ir kad jie yra bankas, kuriuo galima pasikliauti. Vienu žodžiu nuimk jų logo ir uždėk bet kokio kito banko ar finansinės organizacijos logo ir bus kaip tik.

Ir tada prieš kelias savaites prasidėjo...

Banko stimulas bankrutuojantiems?
Sunkiai galus sudurianti Zelandiečių porelė turinti benzino kolonėlę Rotorua paprašė banko suteikti NZ$100,000 kreditą. Per neapsižiūrėjimą banko darbuotoja neuždėjo reikiamoj vietoj kablelio ir "verslininkams" buvo pervesta NZ$10 milijonų! Akurat pagal reklamą - jei reikia, galite mumis pasikliauti :))

Kaip dabar aiškėja, klaida nebuvo pastebėta iškart ir gudruoliai spėjo į įvairias sąskaitas pervesti apie 6.7 milijono dolerių, o patys išlėkė į Kiniją. Tiesa, bankui pavyko sustabdyti 2.8 milijonų pervedimus, bet 3.8 milijonai jau nebepasiekiami...

Pagal Zelandijos įstatymus, kadangi prie pinigų fiziškai prisiliesta nebuvo, tai nėra traktuojama kaip pinigų vagystė, o tik "mažas kompiuterinis nusikaltimas". Todėl NZ policija kviečia bėglius atsitokėti ir sugrįžti į NZ, kol nepadarytas dar didesnis nusikaltimas ir visi pinigai neišleisti...

Praneštum ar nepraneštum?
Pagrindinė tema dabar - kaip pasielgtumėt jūs? Reporteriai klausinėja paprastų piliečių ir dauguma atsako, kad grąžintų pinigus, nes pasilikus juos tektų visiškai nutraukti ryšius su šeima, su draugais, galbūt darytis plastines operacijas ir pan. O kas po to, kai pinigai baigsis?

O bėgliams kas, jiems matyt pinigai užtemdė protus. Jie net negalvoja nuraukti ryšių su šeima. Kaip paaiškėjo jie nupirko merginos sesei bilietą į Kiniją jų "aplankyti". Ta irgi ne iš gudriųjų pradėjo Facebooke rašyti, kaip jinai gerai leidžia laiką Macau kazino :)) Teko grįžus į NZ aiškintis, bet daugiau nieko. NZ civilizuota šalis, negali suiimti nusikaltimo nepadariusio asmens...

Westpac reputacija
O kas įdomiausia, tai šiandien gavau statistiką apie bankus Australijoje. Ir ką gi, Westpac bankas padidino savo indėlininkų skaičių beveik 1%! Kažin ar čia reklama suveikė ar atsirado daugiau naivuolių laukiančių klaidų...:)

šeštadienis, gegužės 30, 2009

Pirmoji komandiruotė

Jau rašiau, kad pas mane darbe labai aiškiai matosi noras paišlaidauti. Dar nesugalvojau kokį kompleksą tai slepia, bet kažkokia nelabai logiška priežastis vis dėlto turėtų būti.

Tai va. Išlaidavimo viršūnė turbūt yra komandiruotės. O kad jau beveik visi klientai yra Sidnėjuj – tai tų komandiruočių vis pasitaiko. Aš šią savaitę buvau paskraidinta į Sidnį susitikti su savo klientais.  Susitikimai kaip susitikimai. Mano pagrindinė užduotis buvo pasirodyti protingai, o kad ta tema, kuria turiu pasirodyti protinga, dar negaliu laisvai šnekėti, nes nieko dar nežinau, tai daug šypsojausi ir daug linksėjau galva:) Žodžiu komandiruotės turinys – nieko ypatinga. Bet komandiruotės techniniai dalykai - super. 

Kelionė į Melburno oro uostą – limuzinu. Baisiai elegantiškai apsirengęs vairuotojas ateina iki buto durų ir prigriebia visus čiumodanus. Aišku, kai man pasakė, kad laukčiau limuzino, aš jau buvau pradėjus mėgautis smagia beskonybe ir jau džiaugiausi kaip visiems pasakosiu, kad į oro uostą važiavau neoficialia mergvakarių transporto priemone, bet ne – tiesiog naujas limuzinų klasės automobilis. Vat. Tada skrydis ekonomine klase. Tada vėl asmeninis vairuotojas su nepadoriai prabangiu auto. Tada susitikimai, pietūs ir vakarienė su klientais. Tada nakvynė 5 žvaigždučių viešbuty, kurio lovos dydis turbūt toks koks dabar yra mūsų su Linu miegamasis ir t.t.  Žodžiu viskas labai keista ir kažkaip netikra.

Vėliau paklausiau savo direktorės kam visas tas „show-off‘as“. Atsakymas paprastas – važiuoji dirbti. Logistika ir kitos detalės neturi kvaršinti galvos, nes 100% dėmesio turi būti darbui, o ne stresui dėl vėluojančio taksi vairuotojo. O perdėtas šokinėjimas aplink klientus ir kiekvienos jų užgaidos pildymas – verslo strategija. Apie 90% naujo biznio ateina per rekomendacijas. Tokiam kontekste swarovski kristalais dekoruotas dubuo pagrindinio kliento šuns gimtadienio proga gal ir keista, bet matyt finansiškai atsiperka:)

O grįžus atgal į Melburną sužinojau, kad atleido vyriausią finansininkę. Niekas viešai priežasčių neskelbia, bet prie kavos šneka, kad mergina tiesiog papiktnaudžiavo firmos kreditine. Aišku blogai, bet aš net po poros savaičių matau, kad pagundų daug. Kai pastoviai perkamos visokios brangios dovanos, o jų apskaita tikrai abstrakti, atrodo kas ten sužiūrės jei ir savo šuniui nupirksi bliudą su deimantais. Bet va pamato:) Gerai, kad neturiu šuns:)

sekmadienis, gegužės 24, 2009

Rankdarbis

Pabaigiau jau senokai, bet vis laukiau rudens, nes su tokiais kailiniais Melburne be žiemos - niekaip:)



Va. Šiaip čia turėjo būti megztinis, bet su kiekvienu išėjimu į lauką, jis vis labiau tįsta ir, matyt, kad į sezono galą drąsiai galės vadintis paltu:) Mezgėsi labai greitai. Bet visos detalės ir sujungimai buvo nemažas galvos skausmas. Aš iš mokyklos laikų prisiminiau tik kaip megzti gerąsias ir blogąsias akis, o kaip ten išmegzti visokias kišenes, dvigubas kilpas ir kapišonus – neturėjau žalio supratimo. Bet iš bibliotekos parsitempiau krūvą mezgimo knygų ir porą savaičių prie jų pameditavus, viską sunarpliojau praktiškai be didelių nervinių priepuolių ir masinių ardymų. 

Tiesa, jei netyčia sugalvosit atgaivinti mezgimo įgūdžius – keli patarimai:
  • pirkit normalius siūlus. Brač, per daug darbo šitokie užsiėmimai suėda. O kai porą kartų apsirengtas daiktas pradeda pumpuruotis (kaip kad maniškis) pasidaro čiut apmaudu..
  • jei turit megztinio viziją, ne prošal ją būtų pasipiešti – aš patingėjau, ir dabar kai kur atrodo per daug prikvarkaluota ir spalvų, ir dvigubų kilpų:) Kai mezgi atrodo kaip ir ok, bet kai susiuvi – hmmmmm...
  • ir jei susigalvojot megztinį pasigaminti su kokia super detale, visai protinga būtų pasitikrinti ar tų detalių galima paskui bus kur gauti. Aš buvau susisvaigus įsisiūti stambų stambų užtrauktuką, bet tokių niekur neradau. Tiesa, buvo galima jų užsisakyti vienam Kinijos fabrike, bet minimalus kiekis – 500 metrų... Būčiau kelis metus kokiam eBay‘juj pardavinėjus likučius:))
Va taip va. Tiesa, rankdarbis karts nuo karto sulaukia kokių atsitiktinių komplimentų. Tai sugalvojau, kad sekančiai moteriškei, kuri pagirs – pabandysiu jį parduoti:) Vis tiek pumpuruojasi ir tįsta – tai jau geriau lai būna pas ką nors kitą spintoj:) man kažkaip labiau patinka ilgaamžiai daiktai:) 

šeštadienis, gegužės 23, 2009

Nu tai kaip ta pirma savaitė naujam darbe?

Nugi gerai. Labai gerai. Aš pirmas savaites visada nurašau į juodus laikotarpius, nes tada nieko nepažįsti, desperatiškai nori kad visi tave pamėgtų, nori nenori eini kartu rūkyti, nors nerūkai ir t.t. ir panašiai. Bet čia gal tik aš – man pažindinimasis su naujais žmonėm visada yra čiut stresas:)

O šį kartą kažkaip lengvai viskas gavosi. Labai padėjo tai, kad mergina, kurios darbą aš perimu, visą šią savaitę sėdėjo mano pašonėj ir pasakojo kas kaip ir su kuo. Aišku nuo tų pasakojimų ir rodymų niekas aiškiau nepasidarė ir man dabar lengva paranoja, kad aš kitą savaitę likus viena taip iš karto imsiu ir kur nors žvėriškai susimausiu. Bet visi guodžia ir ramina, kad visi į tą monstrinę IT sistemą įsikerta tik po gerų metų. 

Tai koks tas mano darbas?

Cha. Vis dar gerai nesuprantu. Bet  kol kas mano versija yra tokia: jie susikūrė super sudėtingai valdomą, bet gudrią sistemą, kurią super brangiai parduoda įmonėms, kurios turi didžiules pardavėjų (ok pardavimo vadybininkų ir t.t.) armijas, kurias reikia efektyviai motyvuoti, ir  tada samdo žmones, kurie prižiūrėtų ir tą monstrinę sistemą, ir tuos monstrinius klientus. Žinau, sakinys ne iš aiškiųjų, bet čia geriausia ką galėjau sudėlioti po vienos savaitės:) Bet kaip suprantu, visokie iki šiol tolimi ir sunkiai suvokiami posakiai kaip „data import“ ir t.t. mano gyvenime dabar skambės kasdien:)))

Ir kas smagiausia – man tai patinka. Kažkaip atrodo kaip pirmas RIMTAS darbas mano gyvenime:)

Apie ofisą

Ofisas keistas toks. Visi turi po savo gardelį. Tokį visai liūdną – tokį, kokį rodo per filmus, kai nori pabrėžti koks nykus yra ofisinis gyvenimas. Tada, matyt, bandydami užmaskuoti ofiso pigumą ir liūdnumą – jie visur pridėlioja tikrai neprastai sukomponuotų gyvų gėlių puokščių. Tik bėda, kad jos totaliai prie nieko nedera. Manau, kai nors kiek apšilsiu kojas, reikės tuo klausimu užsiimti iš esmės, nes tikrai yra kitų būdų pasakyti, kad gyvenam gerai ir kad galim sau leisti paišlaidauti dalykams, kurių iš esmės nereikia:)

Iš smagių dalykų yra virtuvė (gerokai modernesnė, nei kad turiu namie:) ir neprastas poilsio kambarys – su didžiulėm sopkėm, gaiviųjų gėrimų ir visokių užkandžių pilnu šaldytuvu. Smagu.

Tada viso yra 3 aukštai: pirmam sėdi visi IT  berniukai, gamybos skyrius ir skambučių centro merginos. Ten visada linksma ir tik ten kartais yra laužomas draudimas vartoti alko (taip taip – pasirašiau, kad darbe negirtuokliausiu:)  Tada antram aušte – visi klientų aptarnavimo, kelionių ir renginių organizavimo žmonės. Čia visada tylu. Niekas nesikeikia, nuo ryto iki vakaro barška klaviatūros.. ech.. mano aukštas... O trečiam: virtuvė, poilsio kambarys ir kitos pagalbines patalpos.

Va taip va. Iš viso gal  50 žmonių. Tokių visai paprastų, nebaisiai madingų (suknelėms beveik jokia konkurencija negresia:) ir visai mielų . Panašu, kad intrigų mezgimo čia bus mažai:) Bet kažkaip dėl to smagu. Ir aš kol kas vis dar noriu eiti į darbą:)

pirmadienis, gegužės 18, 2009

Pokerio čempionas - Linas Liūtaširdis

Sekmadienis - pasikeitimai Lietuvoje, pasikeitimai ir pas mus.

Vietoj rinkimų - pokeris

Nors buvome suplanavę ir mes važiuoti balsuoti į Lietuvių klubą Melburne ir net užsiregistravome į rinkimų sąrašus, bet kažkaip nesulaukėme patvirtinimo, kada ir kaip viskas vyks, o ir Melburno pokerio čempionatas prasidėjo kaip tik sekmadienį...

Darbo šiuo metu daug, tai nelabai turėjau šansų sužaisti satelitinių turnyrų į pagrindinį turnyrą, bet pokerio pasiilgau, tai buvau suplanavęs, kad reiks sužaisti mažesnio statymo turnyrus. Sekmadienį kaip tik vienas toks ir prasidėjo...

Kažkaip buvo gera nuojauta, kad turi pasisekti. Va Živilė gavo naują darbą, online turnyruose irgi toli prasimušdavau pastaruoju metu, trumpiau - baltasis periodas. Pradžia nieko gero nežadėjo. Visiškai nėjo korta. Bet įpusėjus turnyrui sugebėjau išsilaikyti su vidutiniu žetonų kiekiu. Ir tada atėjo turnyro lūžio momentas...

Turnyro lūžio momentas

Kadangi startinis mokestis mažas, tai dauguma žaidėjų buvo mėgėjai. Nors jų prisirinko nemažai (498), tačiau dauguma žaidė labai atsargiai ir paprastai nusimesdavo savo kortas, jei neturėdavo kokio monstro. Kai vienas iš mėgėjų eilinį kartą pakėlė statymą mimimumu (ech, kaip sunku versti pokerio terminus į lietuvių kalbą :)), nusprendžiau, kad atėjo laikas užkirsti kelią tokiems "bajeriams" ir sustūmiau visus savo žetonus all-in su KQ. Kai big blind atsibudo ir irgi sustūmė all-in bei pradinis agresorius taip pat all-in - supratau, kad esu "miręs". Big blind atvertė AA, agresorius QQ. Beliko melstis sulaukti dviejų Karalių, bet pirmos trys kortos 9J4... Oh, tereikia 10 ir aš turiu eilę! (10, 10, 10...) ketvirta korta 7. (10, 10, 10...) ir paskutinė korta 10!!! Yahoooo!!!! Aš pasitrigubinau ir tapau lyderiu pagal žetonus!

Po šios "rankos" viskas pasidarė lengviau. Po truputį ir užtikrintai rinkau žetonus ir finalinį stalą pasiekiau lyderis pagal žetonus. Ir nors vienu momentu buvau prie iškritimo ribos, bet sugebėjau išsikapstyti ir po beveik valandą trukusios kovos vienas prieš vieną - tapau Melburno Pokerio Čempionato įvadinio turnyro nugalėtoju:

Melbourne Poker Championships, Event 1 Champion
15,000 AUD puiki paskata jaunos šeimos biudžetui :) Živilei nereikės laukti pirmo atlyginimo batukams, akiniams ir suknelei. Mašina irgi gaus savo užtarnautą duslintuvą ir dar liks bankas kitiems pokerio turnyrams bei cash žaidimams :))

Tiesa, labai įdomiai aprašytas turnyras pačio kazino - Linus The Lionheart!

penktadienis, gegužės 15, 2009

Tingynystės metai baigėsi. Darbas Australijoj.

Praeitą savaitę kartu su Antonija šventėm mano tinginystės metines:) O kitą savaitę išeinu į darbą:) Taip gražiai čia viskas sutapo.  Bet lengva nebuvo. Ir ne vien dėl to, kad dabar aplink krizė. 

Sunkiam iš jos viską, ką galim

Darbdavys pasistengė, kad per visus galus išbandytų prekę, kurią perka. Buvo 4 darbo pokalbiai. Tada manęs prašė pagal duotą situaciją apmesti strategijos pamatus, tada davė dar 2 praktines užduotis: teoriniam būsimam klientui sukurpti įmonės kredencialus; ir pagal duotą temą sudėlioti savo viziją vienai skatinimo programai ir ją paprezentuoti. Tada dar buvo problemų sprendimo simuliacija – toks pusvalandžio turnyras, kurio metu iš visų pusių „apmėto“ visokiais darbiniais „pravalais“ ir klausia kaip aš vienu ar kitu atveju reaguočiau ir elgčiausi.
 
Esat patyrę kažką panašaus? Aš ne. Esu ne kartą gavus visokių užduočių, kad parodyčiau,  jog neturiu jokių bėdų su anglų kalba ir kad sugebu normaliai mąstyti – bet tokio kiekio ir tokio intensyvumo tikrai ne.
Iš esmės jaučiausi labai panašiai kaip reklamos agentūra praėjus milijoną konkurso etapų ir pridarius visokių užduočių ir strategijų naujam dideliam klientui laimėti. O žinojimas, kad laimėtojas yra tik vienas  - situacijos nė kiek nelengvino:) Antra vieta yra dar didesnis pralaimėjimas, nei kad iškritimas ankstesniam proceso etape - tada bent jau mažiau būni investavęs laiko ir pastangų.. Žodžiu, laukdama galutinio atsakymo ėjau iš proto kaip reikiant:))

Pagaliau ne reklama:))

Jei, kas sakė, kad karjerą keisti yra lengva – melavo. Keliauti iš vienos reklamos agentūros į kitą yra ok. Bet išeik tu žmogus, kur nors kitur.. Laiškų su “unfortunately your application has been unsuccessful at this time“ gavau ne vieną, ir ne du. 
Bet viskas. Darbo paieškos baigtos – net neįsivaizduojat su kokiu malonumu nuo desktopo nugrūsiu folderį „Australija_darbas“ kažkur giliai giliai:) 
O dirbsiu aš su motyvavimo programų kūrimu. Tiesa, sritis matyt bus kažkiek panaši į reklamos – šiek tiek šūdmalystės ir plunksnų kedenimo turėtų būti ir čia. Bet bent jau tai bus nauja ir dar nežinoma:) Ir matyt, kad su kur kas mažesniais viršvalandžiais ir geresniu atlyginimu:) 

Ech. Ir aš tikrai laukiu pirmadienio. Jausmas, kurio nepatyriau jau seniai:) Tiesa, prisimenant savo daugiamečius įgūdžius, kažkada vis tiek turėčiau pradėti dejuoti. Bet dabar esu baisiai patenkinta. Ir mano mamai pagaliau nereikes raudonuoti, kad aš nedirbu:) kas kad mano tinginystės metai buvo nerealūs ir jų nė už ką į nieką nemainyčiau:)

pirmadienis, gegužės 11, 2009

Draugė

Pas mane beveik visą praeitą savaitę viešėjo draugė iš Zelandijos (žodį „draugė“ reiktų mintyse ištarti tokia pat intonacija, kaip per seną rusų filmuką meškiukas sakydavo: „ar norėtum būti mano drrraugas?“:)  Nu tiesiog pati visai jaučiaus kaip tas „multiko“ herojus. 
Neapsidraugauju su žmonėm taip greitai, kaip gal norėtųsi. O kai jau susidraugauju, tai kur nors išsikraustau ir vėl istorija sukasi nuo pradžios:) 



Žodžiu visą savaitę be programos valkiojomės po miestą ir parduotuves, siurbėm vyną ir pliurpėm iki negalėjimo. Buvo gerai. Ir smagu, kad per tuos metus, kai nesimatėm ir beveik nesirašėm, – niekas nepasikeitė.

Brač, reikia geros draugės Australijoj:)

penktadienis, gegužės 08, 2009

Stimulas Australijoje arba pinigai iš dangaus

Kaip žinia, jau ir Australijoj praėjusį mėnesį paskelbė, kad oficialiai prasidėjo ekonominis nuosmūkis - recesija.

Vienas iš Ministro Pirmininko Kevin Rudd bandymų paskatinti vartojimą ir išvengti recesijos yra taip vadinamas "stimulo paketas".

Kas yra tas Stimulo Paketas?

Dar vasarį misteris Rudas pristatė visuomenei savo antrąjį 42 milijardų dolerių vertės Stimulo Paketą, skirtą darbo vietų palaikymui ir investicijoms į "ilgalaikį ekonomikos augimą ateityje". Jei pirmasis stimulas buvo orientuotas į pensininkus ir kitus socialiai remtinus žmones, tai antrasis jau skirtas visiems Australijos mokesčių mokėtojams.

Viena iš stimulo dalių - grynųjų pinigų išmokėjimas tam tikrus kriterijus atitinkantiems mokesčių mokėtojams. Kodėl akcentuoju mokesčių mokėtojus? Ogi todėl, kad pats toks esu ir labai tikėjausi, kad tai liečia ir mane :))

Kokios gi čia to stimulo išmokos?

Priklausomai nuo praėjusių metų uždarbio, stimulo išmokos yra tokios:
  • $900, jei praėjusiais metais uždirbai iki $80,000;
  • $600, jei uždirbai tarp $80,001 ir $90,000;
  • $250, jei uždirbai tarp $90,001 ir $100,000
Jei praėjusiais metais uždirbai daugiau nei $100,000 stimulo išmokų negausi. Aš 100,000 neuždirbu (kol kas?? :)), tai su nekantrumu pradėjau laukti - ar gausiu stimulą ar ne...

Kai balandžio mėnesį mokesčių inspekcija pradėjo pervedinėti stimulo išmokas į sąskaitas pradėjau tikrintis banko sąskaitą ir aš. Visgi buvo įdomu pažiūrėti ar užsienio šalies pilietis gaus pašalpą ar ne. Jau buvo apėmusios "niūrios mintys", kad per anksti džiaugėmės, nes stimulo vis nėra ir nėra, kai pagaliau prieš kelias dienas pasitikrinu sąskaitą ir... Uhuhu! Įvartis! Trys taškai! Stimulas kišenėj...

Ech, gaila, kad Živilė per mažai dirbo praėjusiais metais. Būtų uždirbus reikalingą minimumą ($6,000) ir jai būtų stimulą pervedę :))

Batukai ar "dusliarkė"?

Kadangi stimulas skirtas Australijos ekonomikai palaikyti, tai Vyriausybė ragino stimulo išmokas ne taupyti, o būtinai išleisti. Vartojimo skatinimas kitaip sakant.

Mes irgi iškart pradėjom mąstyti, kur gi čia tą stimulą išleidus: plokščiaekraniui televizoriui, galingam dulkių siurbliui ar Živilės batukams? :) Aišku viršų paėmė Živilės batukai. Jau ir nusižiūrėjo vienus. Bet...

Po mūsų pasivažinėjimo po dykumą smėlėtais keliais, pradėjo kaukti mašinos "dusliarkė". Nuvežam meistriukui - sugedus, reikia keisti. Tai vat ir apsispręsk dabar, kam tą stimulą skirti - grožiui ar būtinybei :))

Pabaigai...

Ačiū tau misteri Rudai (jei skaitai), kad rūpiniesi lietuviais Australijoje! O Lietuvoj ar Vyriausybė bent jau savo piliečiais panašiai rūpinasi? :))

antradienis, gegužės 05, 2009

Kriminalinė savaitgalio istorija

Gražų sekmadienio rytą, besimėgaudama paskutinės rudenėjančios saulės šiluma, mano „cekava“ Zosė pusryčiavo balkone.


Pusryčiai balkone – reikalas smagus. Ne tik pavalgai, bet ir pro balkono plyšius gali slapčia nužiūrinėti ką veikia kaimynai, o čiut ištempus kaklą, puikiai matosi, kas vyksta šalia esančioj princesės gatvėj ir dar toliau esančioj mažoj mašinų aikštelėj. 

Žodžiu tos istorijos galėjo ir nebūti, bet užmatė mano Zosė, kad kažkas laužiasi į mašiną. Nu kaip gi kitaip pavadinsi procesą, kai kažkas kiša kažkokį virbą į mašinos dureles ir krūpčioja nuo kiekvieno praeivio? Aišku, kad akivaizdi vagystė vyksta. Jaunuolis ir atrodė kaip vagis: pasišiaušęs, tamsaus gymio (ech, standartinis nusikaltelių etiketės klijavimas..:), nutrintu megztuku ir t.t. Linas iš karto liepė slėptis ir akivaizdžiai proceso nestebėti – nežinia gi, atskaičiuos paskui balkonus ir gausim į kaulus, kad stebėjom kas nepriklauso.



Žodžiu slapčia greitai nufotografavom ir nufilmavom visą procesą ir galvojam ką daryti toliau. Aš kažkaip pasisakiau prieš skambutį policijai: pasakok viską, palik savo duomenis ir t.t.
Bet prisiminėm, kad yra tokia pilietinė iniciatyva nusikalstamumui stabdyti, kur anonimiškai galima pranešti viską ką sužinai apie nusikalstamą veiką. Supildžiau anketą, prikabinau nuotraukas ir video, ir išsiuntėm. Geras jausmas, kai prisidedi prie kaimynų gerovės. Dar iš karto gavau „crime report ID“ ir už poros savaičių bus galima pasitikrinti ar tą nedorėlį sučiupo ar ne. Smagu:) 

Per tą laiką, taip ir neįveikęs durelių dingo vaikinukas. Po kokio pusvalandžio grįžo beveik su laužtuvu. Nu galvojam, kažkas čia ne taip. Arba čia jo pirmas nusikaltimas, arba mašinoj palikta kažkas super vertingo, arba tikrai užtrenkė raktelius. Ir akurat.. Kai pagaliau atidarė tas dureles, iš kito namo pasigirdo plojimai – ryškiai ne mes vieni stebėjom visą veiksmą. Vaikinukas pasiėmė raktelius, į bagažinę numetė megztuką, pamojavo auditorijai ir nuėjo į šalia esantį barą.. 

Dabar ir galvojam: 
ar teks tam bičukui aiškintis ko laužėsi į savo mašiną, ar ne? 
Ir šiaip: kur yra riba tarp pareigingo ir tiesiog per daug „cekavo“ kaimyno?

šeštadienis, gegužės 02, 2009

Apie muses Australijoj

Nesijuokit. Čia labai rimta tema. Musių čia daug. Vien jų rūšių yra virš 6000. O koncentracijos niekas dar neskaičiavo, bet jei ieškant panašios patirties – tai kartais prie Lietuvos vandenų būna „moškių“ antplūdis. Australijoj jų tiek daug maždaug visada (išskyrus gal žiemą).

Ginasi nuo jų kaip kas išmano. Mosikuoja rankom, išsipurškia kuom nors, užsideda kepures su prie bryliaus priraišiotais vyno kamštukais ir t.t. Juokingiausia būna, kai reporteriai, kalbėdami kažkokia labai rimta tema, bando ignoruoti į burną ir į akis belendančias muses (žmonės sako, kad jos ten lenda ieškodamos drėgmės). Tada visa kitoj ekrano pusėj susėdus tauta užgniaužus kvapą laukia praris jis/ji netyčia tą musę, ar ne; bandys ją kaip nors „elegantiškai“ nuvaikyti, ar ne.

Aišku mieste musių mažiau. Bet vis tiek pakankamai, kad dėl to skaudėtų galvą:) Atsimenu, Vilniuj tas kelias užskridusias į penktą aukštą sėkmingai nukaudavom kokia tai po ranka pasitaikiusia spauda. Čia gi, tokių primityvių priemonių neužtenka. Turiu purškiamą nuodą, dviejų rūšių musmušius ir dar specialias užuolaidas pasisiuvau pro kurias į namus patenka tik gudriausios.


Šiaip jau bus greitai metai kaip gyvenu Australijoj, tai kaip ir išgyvenau visą musių raidos ciklą:))
Pavasarį jos baisiai greitos ir alkanos. Purškiamų nuodų niekaip nespėji ant jų užpurkšti, kadangi po žiemos, ryškiai prisimiegojusios iki valiai, jos beveik niekada netupi – tai iš musmušių irgi ne kas naudos. Vienintelis būdas - jas greitai išvaryti lauk. Ir būtinai greitai, nes nuėmus apsauginę užuolaidą musių balansas po vaikymo gali padaugėti ne mano nervų naudai:)

Vasarą prasideda „motininių“ musių laikas. Niekada nesidomėjau kokia jų kiaušinių dėjimo strategija, bet matyt ieškodamos TOS vietos (jas labai veža virtuvė ir maistas...) jos ryškiai apsižioplina su terminais. Kadangi jos dažnai tupi, tai jas teoriškai galima nukauti musmušiu – bet tai būtų didelė klaida. Iš jų (dėl pražiopsoto termino, aiškiai) iš karto išvirsta ne kiaušinėliai, o jau gatavos kirmėlės. Fuuuuuuu!!!!!!!! Gal porą kartų taip suklydau. Tada visaip žiaukčiodama ėjau valyti tų kirmėlių ir t.t Žodžiu jas purkšdavau nuodais ir tada viską metus įdėmiai sekdavau kur jos skrenda nusibaigti, kad iš karto galėčiau išmesti, bo mirus „motininė“ musė, kaip žinia dar nereiškia, kad iš jos neišlys kirmėlės. Šlykštu? Tai čia tik rašliavos. O aš net sausus prieskonius laikydavau šaldytuve, nes vieną kartą musę radau spintelėj. Veu.

Tada rudeniop pradeda lysti tiesiog standartinės musės, panašios kaip aš jas prisimenu iš Lietuvos:) Dėl vėstančių orų jos jau nebūna tokios super aktyvios, tai su jom gan nesunku susidoroti. Tinka visi naikinimo būdai:)

Ech. O dar porą savaičių ir jom iš vis bus per šalta. Man smagu. Galėsim taip maniakiškai nebesitvarkyti virtuvėj ir nebeslapstyti visko šaldytuve. Su Linu būsim vieninteliai liečiantys savo maistą;) Argi ne smagu?