antradienis, gegužės 27, 2008

Eurovizija 2008

Ilgai nerašėme, tai štai jums 2 post'ai iš eilės :)
Melburnas labai Europinis miestas, tai vienas kanalas nusprendė parodyti visus Eurovizijos koncertus – tiek pusfinalius, tiek finalą. Aišku ne tiesiogiai, nes būtų pati naktis, bet vis tiek buvo smagu pasižiūrėti tą atrakciją ir prisiminti laikus, kai rinkdavomės drauge „pasitūsinti“ :)
Neskaičiau atsiliepimų apie Miliaus pasirodymą mūsų spaudoje, bet manau, kad jis pasirodė pagal savo galimybes ir į finalą patekti neturėjo jokių šansų. Nors daina išsiskyrė iš visų ėjusių prieš ir po jo pasirodymų, nes buvo visai kitokia, bet, pirma, roko baladžių mėgėjai tokių šou nežiūri ir nebalsuoja. Antra, pažiūrėkite kokios šalys dalyvavo pusfinalyje ir kas balsavo. Taškus galėjom gauti tik iš UK ir gal Latvijos, kuri nelabai duoda taškų Lietuvai. Taip, kad viskas savo vietoje. Na aišku, jo odinės kelnės susilaukė ir vietinių programos komentatorių dėmesio – „Jokio šou, jokių triukų, tik paprastas vaikinas ir jo balsas... ir odinės kelnės“. Kai po kelių dainų baltarusis irgi išėjo su odinėmis kelnėmis, komentatorius retoriškai paklausė ar tik nepasiskolino baltarusis kelnių iš lietuvio :) Taip kad Lietuvos vardas buvo paminėtas ne kartą ir tikiuosi kitą kartą, kai pasakysiu, kad iš Lietuvos niekas nepaklaus – kur tavo odinės kelnės? :)
Na o finalas, mano nuomone apgailėtinas. Nebuvo nė vienos dainos už kurią norėčiau išsiųsti SMS (kad ir galėčiau) ir viską lėmė geopolitika. Linksma buvo klausytis UK komentatoriaus, kuris vis didžiavosi savo šalies pasirodymu („geriausia daina per daugelį metų“) ir niekaip nesuprato, kodėl niekas jiems neduoda taškų :) Eurovizija jau seniai nebe dainų konkursas ir jeigu neturi kažkokios super ar išskirtinės dainos – niekas už tave nebalsuos. Ir gausis, kad esant vidutinėms ir vienodoms dainoms laimi tie, kas turi „geriausius“ ar daugiausiai sentimentų turinčius kaimynus. Taigi dabar, kai beveik visos Tarybinės respublikos gali balsuoti, didžiosios sesės Rusija ir Ukraina turi šiokį tokį pranašumą – 15 iš 45 yra trečdalis šalių, kurios duos tau kažkiek taškų ir dažniausiai iš top 3.
Dar vienas įdomus pastebėjimas, kad pagal balsavimą galima suprasti kas kur emigruoja dabartinėj EU. Buvo didelė nuostaba, kai belgai davė 12 taškų Armėnijai. Piršosi išvada, kad balsavo vietiniai armėnai, nes daina nebuvo jau tokia, kad ojojoj. Ir akurat, žinantys sako, kad Belgijoj labai daug armėnų... Ir dar patiko, kad lietuviai ir toliau išlieka lojalūs latviams – nėra lietuvių finale, visi Airijos lietuviai balsuokim už Latviją! Tai gal susijunkim valstybes, ką? :))

pirmadienis, gegužės 26, 2008

Internetas Australijoje arba klientų aptarnavimo ypatumai

Ilgokai nerašėme. Vis per tą interneto nebuvimą namie. Jau beveik mėnuo praėjo nuo Živilės atvažiavimo, o interneto kaip nėra, taip nėra. Aišku iš dalies kaltas ir aš, nes nepagalvojau kreiptis dėl interneto vos atvažiavęs. Bet kas galėjo pagalvoti, kad tokioje išsivysčiusioje šalyje kaip Australija viskas taip užtrunka (Zelandijoj ir Lietuvoj, tikrai per savaitę viską galima susitvarkyti). O planas buvo idealus. Štai jums istorija...
Australijoje neseniai atsirado interneto planai, kuriuos įsivedus, jau nebereikia mokėti už telefono liniją (Naked ADSL2+). Kadangi mes vietinio telefono visiškai nenaudojam atrodė visiškai puikus planas, nes sutaupytume apie 20 doleriu per mėnesį. Tiesa, jo įvedimas gan komplikuotas ir užtrunka nuo 10 iki 20 darbo dienų. Pasiklausinėjau savo ofiso IT‘išnikų, kokios čia geriausios kompanijos Australijoje ir iš dviejų išsirinkau vieną – iinet. Na o kol jie tvarkė visus formalumus su vietiniu Telekomu, pasiėmėm bevielį Internetą iš Unwired „pabandymui“. Mat jie suteikia 7 dienų pinigų grąžinimo garantiją, jei nepatiks. Tai mūsų 7 dienos turėjo kaip tik baigtis, vos įvedus stacionarų Internetą. Na jei viskas pagal grafiką...
Pirmosios bėdos prasidėjo, kai numatytą dieną telekomo meistras pas mus bute nepasirodė. Živilė pasiparino, kad tokią gražią dieną turėjo praleisti namie, bet save guodėm, kad gerai, jog Živilė nedirba ir gali būti namie, nes kitu atveju prarastum visą darbo dieną. Skambutis į iinet pagalbos centrą nieko nepagelbėjo – „Neturim jokios informacijos dabar. Skambinkit rytoj iš ryto darbo metu“. Pirmu reikalu skambinu iš ryto aiškintis, konsultantas grybauja ir nieko nežino. Toks įspūdis, kad skambučių centras kažkur Indijoj. Na OK, gal nespėjo atnaujinti informacijos. Skambino po pietų – vėl jokios info ir net nepaaiškina kokioje stadijoje viskas, ar kažkas bandyta daryti ar ne. Ir taip kelias dienas. Ne juokais susinervinau. O bendrauti reikia tai su skambučių centru Indijoje, tai su skambučių centru Zelandijoje. Nenuostabu, kad niekas nieko nežino. Pasakiau, kad nenoriu su jais turėti jokių reikalų, tai „nudžiugino“, kad vis tiek paims 130 dolerių, nes „dauguma darbo jau padaryta“. Nusileidau ir suteikiau antrą šansą. Paskyrė dar vieną dieną, kai meistras „tikrai ateis“. Hah, deja-vu! Vėl Živilė laukė visą dieną, vėl aš skambinau pagalbos telefonu vidury dienos, vėl gavau patikinimą, kad meistras tikrai ateis – laukite ir vėl likome prie sudužusios geldos. Ne juokais įsiutau (nors Živilė sakė, kad per daug ramiai aš su jais šnekėjau). Negana, kad nesuteikia serviso, negrąžina pinigų, bet dar ir mane kaltina, kad nepateikiau prieš tai buvusio telefono numerio bute, o galiausiai apkaltino, kad nurodžiau ne tokį adresą, kur įvesti Internetą. Mat pirma reikėjo parašyti namo numerį, o tik paskui butą! Totalus š... Pasitikslinau su vietiniais – adresą parašiau pagal taisykles, o jeigu ir suklydau vesdamas kokį skaičiuką - niekada negavau patvirtinimo iš jų, kad galėčiau pasitikrinti. Be to skambindavau kasdien po 2 kartus ir kiekvienąkart vis pateikdavau informaciją apie save. „Tai dabar mes turime atšaukti Internetą iš tos vietos, kur įvedėm ir tada įvedinėti iš naujo jums. Tas užtruks nuo 10 iki 20 darbo dienų“ WHAT??!!! Tokio pasityčiojimo, jau neištvėriau. Pasakiau, kad nutraukiu su jais sutartį ir jei jie pamėgins iš manęs nuskaičiuoti už nesuteiktą paslaugą, tai kreipsiuos į vartotojų teisių tarnybą. Praėjo 2 dienos, o iš jų jokios žinios. Ir žinok, ar čia nutraukė sutartį, ar dar bando įvesti Internetą. Teko dar kartą skambinti ir įsitikinti, kad sutartis nutraukta. Paklausiau, ar nuskaičiuos ką nors iš manęs – „Sistema nieko nerodo. Praeis dar kelios dienos ir jums praneš ar nuskaičiuos ką nors ar ne.“ Totali nesąmonė. Baisesnio aptarnavimo dar neteko apturėti...
Va išsiliejau :) Kažin ar ir Lietuvoj telekomunikacijų kompanijos vis dar taip pat išsidirbinėja, ar jau situacija geresnė? :)Išvada: jei kas Australijoj norės interneto – jokiu būdu nesikreipkit į iinet! Gal nauja technologija, gal per didelis apkrovimas, bet toks nesiskaitymas su klientais yra per daug! Dabar aplikuojam dėl interneto per mažesnę kompaniją, kuri ir į e-mailus atsako per 10 min., ir kainos yra mažiausios Australijoje. Jei viskas vyks sklandžiai – parekomenduosiu (tpfu-tpfu-tpfu).
P.S. O šiandien gavau e-mail‘ą, kad iš manęs iinet nuskaičiuos 30 dolerių!!! Karas tęsiasi...

ketvirtadienis, gegužės 15, 2008

Kaip gimsta istorijos :)

Vakar vakare pašto dėžutėj radau pranešimą, kad per porą dienų ateičiau pasiimti registruoto laiško. Mintim perkračiau visus galimus siuntėjus – nieko.. Aš Melburne dar tik pora savaičių, mama tikrai neturėjo spėti nieko atsiųsti, jokių vietinių siuntinių irgi nelaukiau. Nueinu, pasiimu, o ten Myers (didžiausias Australijos prekybos centras) dovanų kortelė dviems šimtams Australijos dolerių. Skaitau atviruką, o ten žinutė: „Živile, mums labai tavęs trūksta“. Pasirašo Ogilvy. Akimirksniu pakerta kojas, nes Myers buvo vienas iš tų dviejų klientų, su kuriais atsisakiau darbuotis. Nieko sau!!! Iš karto pašlovinu nerealiai dirbantį Melburno Ogilvy personalo skyrių, tada susinervinu, kad tai tobulas būdas priversti žmogų jaustis kaltu, o tada topteli, kad iš tikrųjų tai pernelyg gerai, kad būtų tiesa.
Skambinu Linui. Kaip visada, kai reikia pasitikrinti realybės ir fantazijos balansą, jis vienintelis niekada nepraranda blaivaus proto. Ir tikrai. Pasirodo, buvę kolegos iš Zelandijos, kažkokiu būdu (aišku, kad išnaršė mano elektroninį paštą!!) susirado Lino kontaktus, gavo namų adresą ir atsiuntė išleistuvių dovaną:) Nerealiai faina!!! Juolab, kad aš galvojau, jog mano dovana buvo apmokėta baro sąskaita po išleistuvių vakarėlio:)
Va taip. Gerai, kad čia viskas taip. Kitu atveju, būčiau tikrai nukūrus į Ogilvius ir pasirašius ant bet kokio darbo. Esu baisiai lengvai paperkama. Tai jau tikrai:)))

penktadienis, gegužės 09, 2008

Melburnas - pirmi įspūdžiai

Va taip. Pirma Melburno savaitė eina į pabaigą.. Galvojau, kad tinginiauti ir nieko neveikti yra kur kas smagesnis užsiėmimas, bet gali būti, kad tiesiog tokiam gyvenimo būdui irgi yra reikalingi įgūdžiai, kurių dar neturiu:)))

Melburnas vis dar super. Žmonės dieviškai rengiasi, galerijų, dizainerių parduotuvių, šokolado krautuvėlių devynios galybės. Pirmas mano sutiktas australas buvo operos solistas, kuris laisvalaikiu dirba vodafone. Jaunuolis iš karto identifikavo mano lietuvišką akcentą ir taip instinktyviam Australijos palyginimui su Zelandija uždirbo nemažai taškų. Nėra nieko smagiau, nei sutikti žmogų, kuris žino, kad rusiškas ir lietuviškas akcentai yra 2 totaliai skirtingi dalykai:)) Jei ką, Zelandijoj nesutikau nė vieno tokio:) Aišku, čia Bro1 turėtų įsikišti ir pasakyti, kad iš atsitiktinių įvykių negalima kurti teorijos, bet man vis tiek buvo labai smagu.

Dar per šią savaitę sugebėjau atsisakyti 2 darbo pasiūlymų. Dabar dėl to šiek tiek bloga, nes kažkaip esu išmokyta, kad jei jau duoda, tai reikia imti, nes paskui už išdidumą ims ir pakoros dievulis. Bet išgirdus su kokias klientais reikėtų dirbti, iš karto sustojo skrandis, tai įtariu, kad sprendimas dar paatostogauti vis dėlto buvo teisingas:))

tai tiek. Kažkaip kai neinu į darbą, turiu daugiau laiko visų pasiilgti. Rimtai. Kitą savaitę perkam bilietus į Lietuvą ir pradedam rugsėjo vakarų rezervacijas. Kažin kas yra geriau: daug mažų intymių vakarienių ar vienas didelis susiėjimas?

linkėjimai visiems:))

antradienis, gegužės 06, 2008

iš naujo..

Viskas. Zelandijos išleistuvių maratonas baigėsi. Tiesą pasakius, buvo kur kas sunkiau nei išvažiuojant iš Lietuvos, nes kiekvieną kartą atsisveikinant, giliai viduj žinojau, kad atsisveikinimas yra su visam. Tikiu, kad su nemažu būriu kurį laiką intensyviai susirašinėsiu, paskui laiškų kiekis mažės ir galiausiai apsiribos pasyviu facebook‘o statuso pasikeitimo stebėjimu. Šiaip baisiai gaila, nes neesu iš tų žmonių, kurie viens du ir prisidraugauja visą pulką draugų.
Bet kita vertus, Melburną įsimylėjau iš pačio pirmo žvilgsnio, o tai jau labai gera pradžia:) Lėktuvui leidžiantis, miestas atrodė taip šventiškai lyg švęstų Kalėdas – milijonai gatves apšviečiančių lempų, didžiuliai šviesų nutvieksti stadionai, lemputėmis pasipuošę laivai. Tobula. Tada didžiulė minia oro uosto laukimo salėj ir Linas su krūva rožių. Žodžiu viskas kaip pridera. Tiesa, kad ir kaip jaunuolis bandė pasiruošti mano naujai šukuosenai, nuotraukų studijavimas ir savitaiga nepadėjo:)) Matytumėt, kaip pragiedrėjo žvilgsnis, kai namie apsirengiau megztuką su gobtuvu:))

Va taip. Pradėjom naują gyvenimo etapą. Kiek jis truks – velniai žino. O kol kas, Linas kas rytą eina į darbą, aš jau antrą rytą nieko neveikiu – tobulas jausmas. Ir vienintelis dalykas, kurį reikėtų kažkaip išspręsti yra blogo pavadinimas. Nepaliksi juk taip kaip yra. Su Australija sieti irgi nesinorėtų, nes niekada nežinai ar neatsiras kokių galimybių kokioj Mongolijoj:)) žodžiu, jei kas šauna į galvą – duokit žinot:)

p.s. mano plaukai auga truputį greičiau nei Lino!!!!