iš naujo..

Viskas. Zelandijos išleistuvių maratonas baigėsi. Tiesą pasakius, buvo kur kas sunkiau nei išvažiuojant iš Lietuvos, nes kiekvieną kartą atsisveikinant, giliai viduj žinojau, kad atsisveikinimas yra su visam. Tikiu, kad su nemažu būriu kurį laiką intensyviai susirašinėsiu, paskui laiškų kiekis mažės ir galiausiai apsiribos pasyviu facebook‘o statuso pasikeitimo stebėjimu. Šiaip baisiai gaila, nes neesu iš tų žmonių, kurie viens du ir prisidraugauja visą pulką draugų.
Bet kita vertus, Melburną įsimylėjau iš pačio pirmo žvilgsnio, o tai jau labai gera pradžia:) Lėktuvui leidžiantis, miestas atrodė taip šventiškai lyg švęstų Kalėdas – milijonai gatves apšviečiančių lempų, didžiuliai šviesų nutvieksti stadionai, lemputėmis pasipuošę laivai. Tobula. Tada didžiulė minia oro uosto laukimo salėj ir Linas su krūva rožių. Žodžiu viskas kaip pridera. Tiesa, kad ir kaip jaunuolis bandė pasiruošti mano naujai šukuosenai, nuotraukų studijavimas ir savitaiga nepadėjo:)) Matytumėt, kaip pragiedrėjo žvilgsnis, kai namie apsirengiau megztuką su gobtuvu:))

Va taip. Pradėjom naują gyvenimo etapą. Kiek jis truks – velniai žino. O kol kas, Linas kas rytą eina į darbą, aš jau antrą rytą nieko neveikiu – tobulas jausmas. Ir vienintelis dalykas, kurį reikėtų kažkaip išspręsti yra blogo pavadinimas. Nepaliksi juk taip kaip yra. Su Australija sieti irgi nesinorėtų, nes niekada nežinai ar neatsiras kokių galimybių kokioj Mongolijoj:)) žodžiu, jei kas šauna į galvą – duokit žinot:)

p.s. mano plaukai auga truputį greičiau nei Lino!!!!