trečiadienis, liepos 30, 2008

Besijuokiančios kukabūros

Gyvena Australijoj tokie paukštukai, kuriuos visi vadina besijuokiančiais paukščiukais arba, jei nori kiek oficialiau, – kukabūrom (cookaburra). Šiaip jokios didingos istorijos čia neišlaušiu, bet patarimas visiems, kas planuoja mus aplankyti: jei užkandžiausit parkuose ar šiaip gamtoj, valgykit greitai arba nuolat dairykitės į dangų. Šiandien mačiau kaip išalkęs paukštukas ko ne iš burnos vaikinukui išplėšė sumuštinį, užskrido į medį, tada tą sumuštinį sėkmingai surijo ir tada ilgai pamišėlišku juoku kvatojo iš amą praradusio jaunuolio:)

Jautresnės natūros žmonėms toks nutikimas turbūt būtų tikrai ne į naudą: ne tik kad lieki be pietų, bet net paukščiai iš tavęs šaiposi..

pirmadienis, liepos 28, 2008

Apie trumpiausią karjerą ever

Praeitą antradienį pradėjau ir praeitą ketvirtadienį pabaigiau:)
Turbūt drąsiai galiu teigti, kad išėjimas iš darbo po trijų dienų yra kol kas pats beprotiškiausias mano gyvenimo poelgis. Taip pat vienas sunkesnių kada priimtų sprendimų:) Kur gi nebus. Ant vienos svarstyklių pusės buvo darbas, kurio smagiąją pusę norėtų turėti gan nemažai žmonių: viena stipresnių Australijos dizaino agentūrų, nemažas atlyginimas, ofiso šaldytuvas pastoviai prigrūstas gourmet maisto, 2 kartus per savaitę streso išmaigyti ateinantis masažistas, milijonai pakvietimų į madingus vakarėlius, galerijų atidarymus ir t.t, draugiški kolegos, didžiuliai projektai. Kad ir kaip mėgčiau tinginiauti, šitos gyvenimo dalies man šiek tiek trūksta. Ką jau čia ir beapsimetinėti:)
Bet ant kitos svarstyklių pusės per tris darbo dienas sugebėjo nusėsti neskaičiuojami viršvalandžiai, protu nesuvokiami projektų terminai ir toks projektų kiekis, kad jei aš kada sakiau, kad reklamos agentūrose apsisukimai yra be galo dideli – tuos žodžius atsiimu:) Aišku reklamos agentūra yra nelygu reklamos agentūrai, kaip ir dizaino agentūra kitai dizaino agentūrai. Bet tų 3 darbo dienų turbūt niekada gyvenime nebenorėčiau pakartoti. O kai trečios dienos ryte pasakiau, kad neesu pasiruošus kas dieną, įskaitant dažnus savaitgalius, dirbti po 14 – 16 valandų, manęs generalinė paklausė, o tai ko aš tikėjausi:) O aš tikėjausi, kad jei jau turi pusės milijono vertės projektą, kad bent jau turėsi laiko jį tobulai suvaldyti ir kad to nereikės daryti priebėgom ir nakčia. Tada jie pasakė, kad esu naivi. Tada pasiūlė didesnį atlyginimą. O kai nesutikau, man paskambino įsiutusi įdarbinimo agentė, truputį paklykė ir beveik liepė pasilikti darbe bent jau visą trečią dieną.
Va tokia tat istorija.
O dabar užsiimu begalinėm savianalizėm. Žinau, kad priėmiau teisingą sprendimą, bet kažkodėl burnoj vis tiek turiu nenugalėto iššūkio skonį.. Kita vertus, su iššūkiais per naktis kovoti galėčiau ir Lietuvoj. Kokia prasmė belstis į kitą pasaulio galą ir jį matyti tik per ofiso ir taksi langus?

Ir dar.. ar tobulas darbas iš vis egzistuoja?

pirmadienis, liepos 21, 2008

Turim naujus namus!!!

Kiekvieną kartą važiuojant Fitzroy gatve Linas man vis parodydavo namą su labai gražia bažnyčia vidury kiemo ir sakydavo, kad oj, būtų smagu ten gyventi. Būtų kaip Auklende, gulėdamas lovoj gali klausytis choro giesmių, o kalėdines mišias stebėti iš balkono. Tada abu pasvaigdavom, tada aš susinervindavau, kad mes niekada nesusirasim normalių namų, tuo viskas ir baigdavosi..
Bet taip, visai netyčia, po eilinės nesąmonės su nekilnojamo turto agentais, ėmėm ir atradom, kad tam name su bažnyčia nuomoja butą. Net neapžiūrėję iškart pasisakėm, kad jį imam - ir, nepatikėsit (pati dar netikiu) gavom. Valio! Dabar rugpjūčio vidury laukia kraustynės į naujus namus. Gyvensim kaip studentai: butas be baldų, be šaldytuvo ir be skalbimo mašinos... Jau dabar įsivaizduoju, kaip sviestą ir dešrą laikysiu balkone..:)
Va. O ta bažnyčia pasirodo yra visai ne bažnyčia. Na kadaise ja buvo, kol jos nepardavė. Dabar ten įrengti butai ir gyvena žmonės. Baisiai įdomu koks jausmas būtų gyventi eks bažnyčioj. Kaži dievulis neapsireiškia kaskart nuodėmę padarius? :)

sekmadienis, liepos 20, 2008

O dabar apie mano darbą...

Kadangi mūsų projektas gan naujas, tai nusprendėme šią savaitę išplatinti pranešimą spaudai tikėdamiesi, kad atsilieps ir pasigaus istoriją apie mus keletas vietinių laikraščių, kokia radijo stotis, o gal ir TV laida. Bet netikėtai sulaukėme susidomėjimo iš TV laidos, kuri transliuojama pačiu geriausiu laiku ir per visą šalį! Atrodytų reiktų tik džiaugtis, bet mano šefui prasidėjo paranoja - "o ką jei čia nori mus "suvaryti" ir ką nors blogai apie mus parodyti?" Mūsų PR agentūros vadybininkė irgi neprisidėjo prie nuraminimo. Ji gan nauja šiame versle ir greičiausiai labai džiaugėsi, kad papuolėme į tokią laidą ir sutiko su viskuo, ko TV prašė ir net negalėjo mums išaiškinti ar sužinoti, koks laidos scenarijus, kokie klausimai bus ir pan. Tai iki filmavimo visi galvojo įvairius galimus scenarijus ir kaip "atsifutbolinti" :) Aš kažkaip iškritau iš konteksto, nes buvau "ramus kaip belgas" - koks tikslas analitinei laidai "suvarinėti" kažkokią nežinomą firmą? Juolab, kad mes nieko blogo nedarome, o siūlome palyginti įvairius finansinius produktus on-line.

Laida praėjo normaliai. Nors ir ne visai tuo kampu parodė kaip mes norėtume, bet viskas buvo teigiama. Taip pat šis įvykis turėjo teigiamos įtakos mūsų puslapiui, nes per kelias dienas buvo padaryti tokie patobulinimai, kurie buvo planuoti ir "daromi" pusę metų :) Matyt australiečiams reikia streso, kad pradėtų dirbti kaip lietuviai :) Kam įdomu, galite pasižiūrėti laidos įrašą.

Ai beja, po laidos gavome e-mail'ą iš kažkokio žurnalisto, kuris rašo apie finansus, tai šefui vėl paranoja - "ką jis mums blogo nori padaryti?". Tai istorija tęsis šią savaitę :)

trečiadienis, liepos 16, 2008

Darbukas…

Va taip. Baigiasi mano katino dienos. Kitą antradienį šokuosiu į darbą. Entuziazmo lygis nulinis, bet socializacijos poreikis ima viršų. Nu ir dar verkia mano suknelės į dienos šviesą neišlysdamos:)...
Žodžiu darbo motyvacija gal ir ne pati teisingiausia, bet bent jau pakankama, kad mane nukrapštytų nuo sofos. Prognozės, kad beprasmiškas laiko leidimas prie teliko man atsibos, – nepasiteisino:)) 2 mėnesiai tinginystės prabėgo akimirksniu. Ir streso nebuvimas yra nereali būsena:) Ar kuris iš jūsų dar prisimena jausmą, kai savaitės dienos taip susimakaluoja tarpusavyje, kad šeštadienio rytas yra lygiai toks pats smagus kaip ir pirmadienio? Nerealu.
O dirbsiu mažutėj, bet labai smagioj dizaino agentūroj – „R-co“. Visi sako, kad jie patys pačiausi Australijoj. Gali būti ir tiesa, nes jie projektų su mažesne nei 100,000$ sąmata net nesiima. Nežinau ar tarp mūsų yra meilė iš pirmo žvilgsnio, bet jie buvo pirmi ir vieninteliai potencialūs darbdaviai, kurie manęs nenupirko po pirmo pokalbio. Prašė antro pokalbio, tada trečio, tada prašė per pusdienį apmesti strategijos apmatus, kad galėtų įvertinti ar dirba abu mano smegenų pusrutuliai, tada prašė ketvirto pokalbio, tada prašė 2 rekomendacijų iš Zelandijos, o kai jos pasirodė per geros, prašė rekomendacijų iš Lietuvos. Žodžiu. Visi kiti potencialūs darbdaviai buvo kur kas mažiau reikalaujantys ir dėlto turbūt mažiau patrauklūs. Juk visada labiau norisi to, ką sunkiau gauti:)
Va. O pats darbo paieškos procesas Melburne smagus. Visiems reikia ir kuo greičiau. Per darbo pokalbius man nė karto nereikėjo pardavinėti savęs ir įrodinėti kokia aš gudri (išskyrus „R-co“:)). Ir iš viso atsisakiau 5 darbo pasiūlymų. Labai nerealus jausmas, kai gali rinktis. Surauki nosį ir sakai: per mažai pinigų, per toli, neįdomu, nepatinka vadovas. Pirmus kartus atsisakius, jaučiaus truputį kalta, nes kažkaip esu išmokyta, kad jei jau ką duoda, tai reikia ir imti... Net galvojau, kad dievulis mane už tokį išrankumą ims ir pakoros:) Bet nieko. Nepakorojo. Turiu neprastą kontraktą rankose ir dar kelias dienas tinginystės... Et..

penktadienis, liepos 11, 2008

Lietuva - nykštukų šalis?

Vakar per TV rodė laidą - "Amazing Race", t.y. kur įvairiausios poros lenktyniauja įvairiose pasaulio šalyse, kad laimėtų milijoną. Tai vakar iš Burkina Faso visi turėjo nusigauti į Vilnių ir atlikę įvairias užduotis, pasiekti numatytą tašką. Smagu buvo pamatyti Lietuvą ir pažįstamas vietas, bet labiausiai nustebino užduotys. Pagal laidos formatą atrodė, kad įvairiose šalyse dalyviai turi atlikti užduotis susijusias su šalies kultūra ar papročiais. Bet dabar tuo šiek tiek abejoju. Viena iš užduočių buvo, kad Rumšiškėse reikėjo surasti tam tikrą nykštuką, kurių buvo pridėliota įvairiausių ir visokiose vietose. Užduotyje buvo sakoma, kad Lietuvoje populiarūs tie moliniai nykštukai soduose, daržuose ir prie namų. Na ką aš žinau, beveik 30 metų praleidau Lietuvoje, bet kad tai būtų paplitęs paprotys - pirmą kartą girdžiu. Žodžiu, dabar nenustebkite, jei kada koks atvažiavęs užsienietis paklaus - "kur galima nusipirkti jūsų simbolį - nykštuką?" :)) Gal reikėjo Lietuvos įvaizdinę kampaniją rišti su nykštuku? Pradinė reklama jau padaryta ir už dyką :))
P.S. O šiaip lietuviai kaip tauta ir kaip šalis parodyta visai gerai, gal padaugės užsieniečių? Bet su viena užduotimi net aš nebūčiau greitai susisukęs. Reikėjo Vilniaus senamiestyje surasti kirpyklą "Sidabrynas". Esat girdėję apie tokią kuris nors?? :))

trečiadienis, liepos 09, 2008

Australija - internetinės apgavystės

Pratęsiant butų ieškojimo temą...

Gaunu vakar iš Živilės laiškelį į darbą su prierašu "kaip manai čia scam'as?". O ten iš nemokamų skelbimų portalo atsiųstas laiškas su super duper buto aprašymu bei nuotraukomis ir labai pigia nuoma.

Patrauklu, bet ir įtaru, o kuo toliau tuo įdomiau darėsi. Živilė sulaukė dar vieno ilgo ir graudaus laiško (nors nebuvo atsakiusi į prieš tai gautą), kaip buto šeimininkė nori išnuomoti savo seniai mirusių tėvų butą, bet negali jo aprodyti, nes pati dirba JAV kompanijoje ir dabar yra Londone ir dirba su klientu ten. "Kaip garantą" prisegė "savo" pasą, kad "matytume su kuo turime reikalą". Prasitarė, kad ieško labai tvarkingų ir gerų nuomininkų, kurie galėtų prižiūrėti "tėvų išpuoselėtą butą".

Aišku įdomiausia, kad tokiu pačiu adresu internete pilna paskelbta skelbimų su dvigubai didesne kaina. Ir kad butas yra naujame rajone, kur namai maksimum 2 metų senumo :) Aš dar pagooglinau vardą pavardę ir atradau tokią pačią mergaitę, kuri per tą patį nemokamų skelbimų portalą ieškosi auklės darbo. Tada dar patikrinau IP adresą iš kur buvo atsiųsti laiškai - Nigerija. Viskas aišku - scam'as, bandys apgaulės būdu išvilioti pinigus.

Buto nuomos apgavystės schema

Schema jaučiu paprasta. Apsimetė motina, kuri ieško auklės ir paprašė mergaitės ieškančios darbo atsiųsti paso kopiją. Ta nieko neįtardama išsiuntė. Visai suprantama. Tada susirado skelbimų su buto nuotraukomis ir perrašė viską į nemokamų skelbimų portalą už labai palankią kainą. Ir tada laukia atsišaukiančių naivuolių, kurie patikės jos istorija.

Norėjom išsiaiškinti tolesnę jų schemą ir Živilė dar parašė laišką prašydama atsiųsti anketą bei procedūras kaip viskas vyks. Anketą atsiuntė, bet su procedūromis nieko tiksliai nepaaiškino. Ech, labai norėjosi pažiūrėti kokią sąskaitą nurodys į kur siųsti pinigus. Nes jeigu Nigerijoj, įdomu kaip tada pasiaiškintų. Būtų dar viena graudi istorija? :)

Nusprendėm daugiau su ja nebežaisti ir neatsakinėti į jos laiškus. Živilė susisiekė su mergaite ieškančia auklės darbo ir informavo, kad kažkas naudoja jos vardą ir paso kopiją bei žada pranešti policijai, jei netingės. O taip norėjosi tikėti, kad mes esame per daug įtarūs ir čia tikrai bus super butas už super kainą...

Moralas - nesiųskite savo paso kopijų neaiškiems žmonėms, nes gali pasinaudoti jūsų identitetu. Ir netikėkite visais, kurie siunčia jums "savo" paso kopijas :)

pirmadienis, liepos 07, 2008

Mano boba visai kvankštelėjo arba kaip susirasti normalų butą Melburne..

Misija neįmanoma. Linas šiandien man konstatavo kvankštelėjimo sindromą - ir viskas per tą nelaimingą naujų namų medžioklės maratoną. Per nepilnus porą mėnesių apžiūrėjau gal kokį penkiasdešimt butų. Iš jų vienas buvo tobulas, o kitas pusė velnio. Tobulo buto negavom, nes į kiekvieną, bent kiek padoriau atrodantį ir normalesnėj vietoj esantį, pretenduoja mažiausiai 16 žmonių.. Kartais į buto apžiūrą susirenka tiek chebros, kad tenka agentams daryti porą užėjimų, nes visi iš karto netelpa.
Visa šita Melburno nuomos psichozė pasiekė tokį lygį, kad einant žiūrėti buto yra rekomenduojama stilingai ir gražiai apsirengti. Būna labai keista, kai šeštadienį, 10 ryto matai prie pastato lūkuriuojančias gražiai pasidažiusias bei aukštakulniais avinčias paneles..

Aišku tokia situacija labai palanki visoms nuomos agentūroms (privačiai beveik niekas nenuomoja). Mandagų klientų aptarnavimą dauguma jau seniai išbraukė iš reikalavimų sąrašo. Jau net nesinervinu, kai susitarus apžiūrėti kokią vietą, aš ateinu, o nuomos agentas ne. Nesinervinu ir kad jie pažadėję perskambinti niekada to nedaro, ir kad beveik niekada nesiteikia atsakyti į elektroninius laiškus. Negana to, visada būnu gražiai pasidažius, šneku paplonintu balsu ir baisingai tikiuosi, kad koncentruota mano žavesio dozė atsvers tai, kad neturim nuomos istorijos Australijoj ir, kad Linas yra vienintelis, kuris dirba – nedirbti yra baisus blogis... Ką gi.. Tokie rinkos išsigimimai turbūt yra visiškai normalu, kai pasiūla neatitinka paklausos. O Melburne tas neatitikimas didžiulis. Tiesa, aš tyliai džiaugiuosi, kad Linas darbą gavo čia, o ne kokiam Sindėjuj – ten butų nuomos rinkos situacija panaši, tik tie nykūs butai dar ir brangesni.

Tai va. Ryt gausim atsakymą dėl buto, kurį klasifikuoju kaip „pusė velnio“. Nuojauta kužda, kad matysim jį kaip savo ausis, nors į agentės apžavėjimą suinvestavau visai nemažai laiko. Nu bet ką.. Jei negausim, jau sugalvojau, kad daugiau su agentais nebesiterliosiu. Pradėsiu medžioti tuos pavienius butų savininkus, kurie nesinaudoja nuomos agentūrų paslaugom. Su jais turėtų būti lengviau: jie nėra ginkluoti „200 taškų“ ir kitom „gerų“ nuomininkų identifikavimo sistemom ir daugiau pasitiki nuojauta bei pirmu įspūdžiu (o mes juk geri žmonės!!). Tik tiek, kad tai gali tęstis be galo ilgai...

ketvirtadienis, liepos 03, 2008

Kojinytės

.. pačios mažiausios kada megztos, bet vis tiek matyt bus šiek tiek per dideles:)
.. Linui pačios pirmos – mezgimo tempas - viena išmegzta akis per vieną minutę ir visas įmanomas pasaulio susikaupimas veide:)
.. numegztos nė karto nesusinervinant - tai reiškia, kad pavyko tik iš milijoninio karto:)
.. iš spalvotų Australijos ėriukų vilnos – priremta prie sienos vargšė verpalų pardavėja paskambino gamintojams ir patvirtino, kad siūlai tikrai tinka patiems mažiausiems..

Žodžiu, laikykis ir nesušalk, Margarita.

antradienis, liepos 01, 2008

Pasivažinėjimas po apylinkes: Phillip sala

Kažkaip vis gaunam komentarų, kad niekur nekeliaujam:) taip taip.. Iš Europos žiūrint, gal ir atrodo, kad tą Australiją galima viens du ir apvažiuoti:) o iš tikrųjų tai nė velnio. Iš pradžių galvojom, kad bent jau Viktorijos valstiją (kur gyvenam) apvažiuosim be vargo, bet kai suplanavau vieną savaitgalį su 9 valandų vairavimu iki kelionės tikslo – Linui iš karto užtirpo koja ir teko tokių planų atsisakyti:) Be to dabar žiema ir čia tikrai šalta. Ko ne su nostalgija prisimenu Auklendo žiemą, kur su šilkiniu šalikėliu gali išgyventi didžiausius šalčius.. Va. Bet kad jau nykaus ir nuobodaus gyvenimo baimė nepersekiotų, karts nuo karto išsikrapštom kur nors. Praeitą savaitgalį išvažiavom pingvinų pasižiūrėti. Šiaip keista. Zelandijoj žiūrėdavom į gamtą, o čia į laukinius gyvūnus. Smagu taip. Tu žiūri į kengūrą, o ji į tave. Šita nuotraukoj - yra mažoji Australijos kengūra. Su Linu vieningai nusprendėm, kad jas gamta grožiu apdovanojo kur kas labiau nei didžiąsias.

Klausit tai kur tie pingvinai? Su pingvinais situacija yra keblesnė. Nuvažiuoji, nusiperki bilietą, milijoną kartų išgirsti instrukcijas, kad jų nei fotografuoti, nei filmuoti negalima (kad neišmušti jų iš natūralaus gyvenimo ritmo) ir tada atsisėdęs betoniniam amfiteatre žiūri arba kaip jie anksti ryte bėga į jūrą, arba kaip jie saulei nusileidus traukia namo. Mes (ir dar koks 1000 kitų žiūrovų - čia mažai (!), nes žiema ir labai šalta lauke sėdėti) stebėjom grįžimą. Pridėjus daug specialiųjų efektų, drąsiai būtų galima įsivaizduoti, kad 3D kino teatre žiūri filmą apie pirmąjį pasaulinį karą ir iš jūros per fronto liniją turinčius perbėgti pingvinukus. Mat pats nesaugiausias etapas jų gyvenime yra bėgimas iš jūros per paplūdimį į kopas: tada gudrios lapės ir kiti plėšrūnai gali juos labai lengvai suryti. Tai ir saugosi jie, turi keletą strategijų kaip tų lapių išvengti ir panašiai. Va taip. Nors ir griežtai negalima tų pingvinų fotografuoti, netyčia besivaikščiodami po apylinkes atradom po tiltu miegančią porelę. Ryškiai tokiu baisiu oru nenorėjo lysti į jūrą:) Kadangi jokių draudžiamųjų ženklų aplink nebuvo – nufotografavau.
Tiesa, mane atsigulusią ant tilto pastebėjo.. už kelių minučių vargšus pingvinukus fotografavo visa minia...

O šiaip gražu buvo. Tiesa, vis neatsikratau bjauraus įpročio lyginti vienas šalis su kitom – tai šita smaragdinio žalumo žolė ir piktoka žieminė jūra labai jau priminė Britanijos pakrantes.
Lino P.S.: O chebra sake, kad vasara tiek privaziuoja zmoniu tu pingvinu pasiziureti, kad sunku prasibrauti einant taku. Zmoniu buna daugiau nei pingvinu :)) Jauciu kaip Basanaviciaus gatvej vasara :)