Mano boba visai kvankštelėjo arba kaip susirasti normalų butą Melburne..

Misija neįmanoma. Linas šiandien man konstatavo kvankštelėjimo sindromą - ir viskas per tą nelaimingą naujų namų medžioklės maratoną. Per nepilnus porą mėnesių apžiūrėjau gal kokį penkiasdešimt butų. Iš jų vienas buvo tobulas, o kitas pusė velnio. Tobulo buto negavom, nes į kiekvieną, bent kiek padoriau atrodantį ir normalesnėj vietoj esantį, pretenduoja mažiausiai 16 žmonių.. Kartais į buto apžiūrą susirenka tiek chebros, kad tenka agentams daryti porą užėjimų, nes visi iš karto netelpa.
Visa šita Melburno nuomos psichozė pasiekė tokį lygį, kad einant žiūrėti buto yra rekomenduojama stilingai ir gražiai apsirengti. Būna labai keista, kai šeštadienį, 10 ryto matai prie pastato lūkuriuojančias gražiai pasidažiusias bei aukštakulniais avinčias paneles..

Aišku tokia situacija labai palanki visoms nuomos agentūroms (privačiai beveik niekas nenuomoja). Mandagų klientų aptarnavimą dauguma jau seniai išbraukė iš reikalavimų sąrašo. Jau net nesinervinu, kai susitarus apžiūrėti kokią vietą, aš ateinu, o nuomos agentas ne. Nesinervinu ir kad jie pažadėję perskambinti niekada to nedaro, ir kad beveik niekada nesiteikia atsakyti į elektroninius laiškus. Negana to, visada būnu gražiai pasidažius, šneku paplonintu balsu ir baisingai tikiuosi, kad koncentruota mano žavesio dozė atsvers tai, kad neturim nuomos istorijos Australijoj ir, kad Linas yra vienintelis, kuris dirba – nedirbti yra baisus blogis... Ką gi.. Tokie rinkos išsigimimai turbūt yra visiškai normalu, kai pasiūla neatitinka paklausos. O Melburne tas neatitikimas didžiulis. Tiesa, aš tyliai džiaugiuosi, kad Linas darbą gavo čia, o ne kokiam Sindėjuj – ten butų nuomos rinkos situacija panaši, tik tie nykūs butai dar ir brangesni.

Tai va. Ryt gausim atsakymą dėl buto, kurį klasifikuoju kaip „pusė velnio“. Nuojauta kužda, kad matysim jį kaip savo ausis, nors į agentės apžavėjimą suinvestavau visai nemažai laiko. Nu bet ką.. Jei negausim, jau sugalvojau, kad daugiau su agentais nebesiterliosiu. Pradėsiu medžioti tuos pavienius butų savininkus, kurie nesinaudoja nuomos agentūrų paslaugom. Su jais turėtų būti lengviau: jie nėra ginkluoti „200 taškų“ ir kitom „gerų“ nuomininkų identifikavimo sistemom ir daugiau pasitiki nuojauta bei pirmu įspūdžiu (o mes juk geri žmonės!!). Tik tiek, kad tai gali tęstis be galo ilgai...