Pasivažinėjimas po apylinkes: Phillip sala

Kažkaip vis gaunam komentarų, kad niekur nekeliaujam:) taip taip.. Iš Europos žiūrint, gal ir atrodo, kad tą Australiją galima viens du ir apvažiuoti:) o iš tikrųjų tai nė velnio. Iš pradžių galvojom, kad bent jau Viktorijos valstiją (kur gyvenam) apvažiuosim be vargo, bet kai suplanavau vieną savaitgalį su 9 valandų vairavimu iki kelionės tikslo – Linui iš karto užtirpo koja ir teko tokių planų atsisakyti:) Be to dabar žiema ir čia tikrai šalta. Ko ne su nostalgija prisimenu Auklendo žiemą, kur su šilkiniu šalikėliu gali išgyventi didžiausius šalčius.. Va. Bet kad jau nykaus ir nuobodaus gyvenimo baimė nepersekiotų, karts nuo karto išsikrapštom kur nors. Praeitą savaitgalį išvažiavom pingvinų pasižiūrėti. Šiaip keista. Zelandijoj žiūrėdavom į gamtą, o čia į laukinius gyvūnus. Smagu taip. Tu žiūri į kengūrą, o ji į tave. Šita nuotraukoj - yra mažoji Australijos kengūra. Su Linu vieningai nusprendėm, kad jas gamta grožiu apdovanojo kur kas labiau nei didžiąsias.

Klausit tai kur tie pingvinai? Su pingvinais situacija yra keblesnė. Nuvažiuoji, nusiperki bilietą, milijoną kartų išgirsti instrukcijas, kad jų nei fotografuoti, nei filmuoti negalima (kad neišmušti jų iš natūralaus gyvenimo ritmo) ir tada atsisėdęs betoniniam amfiteatre žiūri arba kaip jie anksti ryte bėga į jūrą, arba kaip jie saulei nusileidus traukia namo. Mes (ir dar koks 1000 kitų žiūrovų - čia mažai (!), nes žiema ir labai šalta lauke sėdėti) stebėjom grįžimą. Pridėjus daug specialiųjų efektų, drąsiai būtų galima įsivaizduoti, kad 3D kino teatre žiūri filmą apie pirmąjį pasaulinį karą ir iš jūros per fronto liniją turinčius perbėgti pingvinukus. Mat pats nesaugiausias etapas jų gyvenime yra bėgimas iš jūros per paplūdimį į kopas: tada gudrios lapės ir kiti plėšrūnai gali juos labai lengvai suryti. Tai ir saugosi jie, turi keletą strategijų kaip tų lapių išvengti ir panašiai. Va taip. Nors ir griežtai negalima tų pingvinų fotografuoti, netyčia besivaikščiodami po apylinkes atradom po tiltu miegančią porelę. Ryškiai tokiu baisiu oru nenorėjo lysti į jūrą:) Kadangi jokių draudžiamųjų ženklų aplink nebuvo – nufotografavau.
Tiesa, mane atsigulusią ant tilto pastebėjo.. už kelių minučių vargšus pingvinukus fotografavo visa minia...

O šiaip gražu buvo. Tiesa, vis neatsikratau bjauraus įpročio lyginti vienas šalis su kitom – tai šita smaragdinio žalumo žolė ir piktoka žieminė jūra labai jau priminė Britanijos pakrantes.
Lino P.S.: O chebra sake, kad vasara tiek privaziuoja zmoniu tu pingvinu pasiziureti, kad sunku prasibrauti einant taku. Zmoniu buna daugiau nei pingvinu :)) Jauciu kaip Basanaviciaus gatvej vasara :)