penktadienis, vasario 27, 2009

Apie tai kaip mane darbe skatino...

Jau ilgą laiką darbe per susirinkimus man vis užsimindavo, kad tuoj tuoj duosim tau firmos akcijų. Na nei aš jų prašiau, nei ką, tai per daug nesijaudinau ir nekreipiau dėmesio. Man jau geriau atlyginimą pakeltų :)

Ir va galiausiai praėjusią savaitę pasikviečia mane direktorius ir sako, kad pagaliau nusprendė man duoti firmos akcijų. Na duoda - imk, muša - bėk. Ir kiek gi tų akcijų aš čia gaunu? Ogi 0.1% :))

Aišku ačiū, bet kažkiek juokinga. Tiek trimitavo apie tų akcijų davimą ir štai 0.1% kaip kokiam Microsoft'e ar Apple. :) Tai dabar tikslas pakelti firmą tiek, kad galėtų parduoti bent už 100 milijonų po kelių metų. Tada ir man nukris koks 100 tūkst....:)

antradienis, vasario 24, 2009

Pokerio žargonas

Šiandien ryte buvo nemokamas pokerio turnyras online (freeroll) ir kadangi jis prasidėjo gan ankstokai (5 val ryto), o aš kaip žinia nemėgėjas anksti keltis, tai sakau "Živile, jei pabusi, gali palošti už mane".

Atsikeliu vėliau:
- Na kaip?
- Ai, visai normaliai, bet prizinių vietų pasiekti nepavyko. Be reikalo pralošiau visus savo žetonus pabaigoje. Be to visi aplinkui baisiai nemandagūs...
- Ta prasme?
- Na visi pralošę, kad keikiasi, kad keikiasi - "nh! nh!"
- Živile, o žinai ką reiškia "nh"?
- Nah*j???
- "nh" pokeryje reiškia "nice hand" - gerai sužaidei, gera kombinacija! :))

Va taip. Kai nežinai - lieka daug vietos interpretacijai ir matai ką nori... vietoj "nh" - "nx" :))

pirmadienis, vasario 23, 2009

Beretės taburetėms

Kažkaip jau visą savaitę totaliai nesinori apie nieką rašyti:) Tingiu net pasitikrinti ar beretė ir taburetė yra kalbininkų palaiminti pavadinimai daiktams:)
Žodžiu, pastebėjau, kad jau visai seniai ką berodžiau iš savo rankdarbių serijos, tai dabar, kai atsiras nemeilė rašymui, vis ką nors ištrauksiu. Gerai?

Priešistorė paprasta. Nevidonai kaimynai išmetė dvi mielas, bet truputį palūžusias kėdutes.



Aš slapčia (labai tikėdamasi, kad pakeliui nesusitiksiu tų kaimynų, o tai vis tiek numirčiau iš gėdos) jas išgelbėjau nuo sąvartyno, nuprausiau, kiek sugebėjau paremontavau, nudažiau ir nunėriau kepures. Daiktų apmezgimo idėją nužiūrėjus ir visiems aprodžius buvau jau seniai.



O rezultatas gavosi toks pusė velnio (dėl foto tai, aišku, galėjau ir daugiau pasistengti;) ir toks skandinaviškai šaltas. Beretes, jei bus gera žiema, drąsiai bus galima nešioti. Kažkaip iš karto pasidaro linksma, kai įsivaizduoju taip pasipuošusį Liną:)

pirmadienis, vasario 16, 2009

Vasario 16-osios minėjimas Melburne

Kažkaip mum visos Lietuvos šventės pasidaro gerokai svarbesnės, kai ten negyvenam. Ir ne net ne dėl to, kad tom dienom negauni tau lyg ir priklausančio laisvadienio:) Tiesiog patriotiškumas, bent jau man, yra tiesiogiai proporcingas nuotoliui nuo Lietuvos – kuo toliau, - tuo trispalvė labiau veža.

Žodžiu vakar susiradom internete kur kas vyksta ir išsiruošėm į Vasario 16-osios minėjimą. Lietuvių bendruomenė Melburne turi savo pastatą „Lithuanian club“, tai ko ne visi su lietuvybe susiję renginiai ten ir vyksta. Pastatas gražus, šiauriniam Melburne, kai nenaudojamas lietuvių – išnuomojamas visokiems kitokiems renginiams. Net nežinau kiek iš viso esu apturėjus tokių pokalbių kaip „iš kur tu? Iš Lietuvos? O „Lithuanian club“ buvai? ten labai smagu per tokį ir tokį festivalį ir t.t.“

Vakar ten buvau pirmą kartą. Ėjom taip visai nedrąsiai – eilinį kartą pavydėjau žmonėms su įgimtu networking‘o talentu, kurie sugebėtų žaviai irstytis tautiniais kostiumais ir šiaip iškilmingai pasipuošusių močiučių ir diedukų jūroj, tvirtai jiems spausti rankas, su neblėstančia šypsena pasakoti iš kur tu, kokia tavo pavardė ir su nesenkančiu susidomėjimu klausytis jų gyvenimo istorijų ir t.t. Man taip nelabai išeina. Velnias vis patempia liežuvį kažką netinkamai pakomentuoti, tada Linas žiebia alūne man į šoną ir mes einam tolyn taip ir nepasibendravę. Laimei, mus vėplinėjančius užmatė lietuvaitė Irta, draugiškai priėmė mus prie savo stalo (prieš minėjimą visi valgė a la lietuviškus kepsniukus ir gėrė „švyturį“) ir mum nebereikėjo daugiau desperatiškai socializuotis.

Pats minėjimas prasidėjo gal porą valandų vėliau nei skelbta – matyt per tą „švyturį“ ir prisiminimus:) Mes kažkaip naiviai tikėjomės, kad scenarijus bus panašus kaip Zelandijoj: viskas ganėtinai intymiai, su minimalia doze oficialių kalbų ir t.t. Nė velnio. Minėjimo pradžioj visi atsistoja – įnešamos vėliavos. Tada viena kalba, kita kalba, tada ilgų ilgiausia paskaita apie Vasario 16-osios vietą praeities ir dabarties lietuvių sąmonėje, vis ant žemėlapio parodant kas iš kurio Lietuvos kaimo yra kilęs. Turiu prisipažinti, kad tokiam oficialiam ir nuobodžiam minėjime nedalyvavau nuo mokyklos laikų. Buvo keista:) O dar beveik viską reikia padauginti iš 2: iš pradžių viskas angliškai, nes daug kas jau nebesupranta kitaip, paskui lietuviškai:) Tada išnešamos vėliavos (??), šokami tautiniai šokiai, choras dainuoja „Lietuva brangi“, minėjimas baigiamas himno giedojimu (vėliavos jau senų seniausiai išneštos, jei ką:)



Oj. Bet čia dėl skirtingų kartų taip. Kaip ne kaip, nuobodžiaujančių ir į detales besigilinančių buvo labai labai nedaug. Visa senoji karta godžiai gėrė kiekvieną minėjimo žodį (ir lietuvišką, ir anglišką) ir vis prašydavo garsiau šnekėti į mikrofoną..

Va taip. Kitais metais į minėjimą turbūt neisiu:) Skysta iš manęs patriotė. Dozė pompastikos ir kapituliuoju..



O čia foto iš pagrindinės Melburno aikštės. Info stende šiandien visą dieną bėga eilutė, kad Vasario 16-tą Lietuva švenčia nepriklausomybės dieną. Valio!

šeštadienis, vasario 14, 2009

ketvirtadienis, vasario 12, 2009

Reikorangi avys arba savaitgalis Zelandijoj

Kia Ora.

Šiandien Ignas atsiuntė savo nerealiai tobulas Velingtono nuotraukas. Trumpam pasimiršo visos Viktorijos stichinės nelaimės ir sugrįžo Zelandija. Skubu rašyti, kad spėčiau iki naujo žinių bloko, - kitu atveju, mane vėl užgrauš sąžinė dėl mūsų taip neatsakingai deginto laužo:)

Skrydis per lauza

Čia, jeigu ką, aš savo atletiškiausiu gyvenimo momentu. Ir pašok tu taip į viršų, kai skrandis prikimštas šašlykų, paraugintų agurkų ir lietuviškos duonos, o rankoj stiklinė su tekila. Aišku, komplimentai ir Ignui, jei jam ir kirto tekila bum ir trejos devynerios per galvą – tai tikrai ne mano skrydžio metu:) Mano Linukui nepasisekė būti pagautam skrydžio metu, nors jis guodėsi, kad ne tik laaaabai aukštai pašoko, bet ir ore labai ilgai laikėsi:))

Taigis. Visas susiskridimas tebūtų eilinis 3 dienų pagėrimas, jei ne keli dalykai. Viskas vyko Reikorangi. Tobuliausioj uošvijoj kokią apskritai galima sugalvoti: kalnai, ranča, nieko neįtariančios avys, didžiulis laužas, nerealus oras (toli gražu iki Melburno 46C).

Paparaumu kalnas
Nieko neitariancios avys

Tada apturėjom teisingą sportinę dalį. Žaidimą „per 5 minutes pervaryk 2 avis per vartus“ drąsiai siūlau adaptuoti ir naudoti – atrakcija garantuota. Jei neturit avių, galit varyti vištas ar jūros kiaulytes. Vis tiek nekoordinuoto lakstymo ir juoko bus daugiau, nei rezultatų:)

Sheepgoal'as

Tada, kaip ir priklauso lietuvių susibėgimui, didelė šnekos dalis buvo apie lietuvių kalbą ir jos žodyno turtingumą. Cha! Jei manot, kad tai nuobodu – sužaiskit šitą, vaikų žodynui lavinti skirtą žaidimą. Įtariu, tik Lino ir mano mama jį turėtų įveikti iš karto, ir tai kažin – kaimo genų gali ir pritrūkti:) Mes bandėm ir bandėm, ir dar bandėm. Jau atrodo įsikerti kuo šyvas skiriasi nuo širmo, ir vėl susimakaluoji.

Va. Na ir šiaip kažkaip viskas buvo kūrybingai ir smagiai. Gimė naujo alaus konceptas. Jei kada lentynose pamatysit „Staugūno alų“ – žinokit, kad jo visa strategija ir kūryba atėjo nuo Reikorangi. Nuotraukoj - staugūnai:)

Staugunai

Tai va. Gerai buvo. Danguole, tau 10 balų už renginio organizavimą ir teisingų uošvių turėjimą:)))

pirmadienis, vasario 09, 2009

Gaisrai Viktorijoj

Ech, o šitas rašinėlis turėjo būti apie tobulą savaitgalį Zelandijoj. Penktadienį susikrovėm daiktus ir nuskridom pas draugus į Velingtoną. Išskrendant iš Melburno visi muitininkai juokavo, kad bėgam nuo karščio, grįžtant atgal juokų nebebuvo – jau kelias savaites visus gąsdinę gaisrai šį savaitgalį pasiekė absoliutų apogėjų. Žuvusių skaičius didėja kiekvieną minutę, dar prieš valandą buvo 111, dabar jau 126. Ir visi žino, kad čia tik pradžia, dega ištisos gyvenvietės.. Aplink totalios gedulo ir baimės nuotaikos - grįžom kaip į karą... Google žemėlapiuose pasitikrinau, kad nuo mūsų namų iki artimiausio gaisro St Andrews – tik 1 valanda ir 5 minutės kelio.

Fire in St Andrews

Kai pagalvoji, kad iki mėgstamiausio paplūdimio dažnai važiuojam porą valandų – visa šita stichinė tragedija pasidaro labai asmeniška. Aišku, kol kas net juodžiausiam gaisrų prognozės scenarijuj gaisro pačiam Melburne nėra, bet galimybė kurį laiką gyventi be elektros yra visai reali.

Pagrindinė gaisrų priežastis – didžiulė sausra. Perdžiūvę gumamedžiai, eukaliptai ir krūmynai nuo menkiausios kibirkšties pavirsta liepsnojančiais fakelais, tada tereikia vėjo gūsio ir ugnis akimirksniu išplinta. Kai prie visos šitos stichinės nelaimės pridedi dar vieną siaubo scenarijaus ingredientą – padegėjus, – stichinė nelaimė tampa masinėm žudynėm. Kol kas visi gaisrai yra laikomi nusikaltimo zonomis, kol nebus įrodyta, kad yra kitaip. Media linksniuoja 2 padegėjų grupes: savanoriai ugniagesiai, kurie siekia šlovės padedant identifikuoti ir užgesinti gaisrą, ir serijiniai padegėjai. Šiaip dažniausiai stengiuosi suvokti nusikaltimo priežastis ir palaikau idėją, kad mirties bausmė neturi būti taikoma niekam, bet kai matai kaip viena gyvenvietė po kitos pakartoja Pirčiupių istoriją – norisi kraujo.

Tai tiek. Dabar einu ieškoti, kaip pati galėčiau prisidėti. Mažų mažiausiai galiu paaukoti kraujo. Ir savo laiko, jei tik rasiu kam jo reikia.

ketvirtadienis, vasario 05, 2009

Apie nuovokius vyrukus ir amžinai nepatenkintas moteriškes

Vakar galų gale supratau (arba įsivaizduoju kad supratau:) kodėl stilistai vyrai būna tokie kategoriški. Čia prisimenant M.Petruškevičių, piktai lakstantį su mikrofonu paskui ne ta koja rytą iš lovos išlipusias bobikes:)

Žodžiu taip. Turbūt visoms yra žinoma situacija, kai grįžti namo visa nelaiminga, puoli guostis savo gyvenimo vyrui, o jis arba nepakeldamas akių nuo kompo sako hmmmm, arba puola logiškai analizuoti situacijos ir siūlyti milijonus problemos sprendimo būdų, kai iš esmės viskas ko tuo metu norėtum yra „oi, tu mano, saule, viskas bus gerai..“ ir t..t ir panašiai. Pirmu atveju, mano galva, vyriškis priklauso emocinių mėmių kategorijai ir su tokiais iš principo neverta prasidėti, antru atveju, jie iš karto suvokia guodimąsi kaip savo moters problemą ir ją imasi konstruktyviai spręsti. Teisingas atsakymas („oi, tu mano, saule..“) dažniausiai išmokstamas po tam tikro laiko, ir, įtariu, jie niekada iki galo nesuvokia kodėl jis yra teisingas:)

Panaši situacija yra ir su stiliaus pojūčiu. Tie, kurie išvaizdą supranta tik „gražu – ne ne gražu“, „seksualu – ne seksualu“, arba „dzin, kad tik ji mažiau laiko gaištų prie veidrodžio“ skalėj – į klausimą „ar gerai atrodau?“ atsako arba „gerai“, arba „normaliai“, arba paprašo segėti trumpesnį sijoną. Tie, kurie šiek tiek nusimano, į tokį klausimą iš karto pradeda atsakinėti konstruktyviai ir kritikos nevynioja į vatą, nes juk pati klausei ar gerai atrodai. Taip jie iš karto papuola į piktų Petruškevičių kategoriją ir visos bobikes patampa nelabai laimingos. Tai koks yra teisingas atsakymas? Pirmu atveju, pykstu, kad gaunu standartinį atsakymą („gražiai“) ir galvoju, kad jam iš esmės dzin kaip aš atrodau. Antru atveju, pašiurpstu nuo kritikos, nes juk aš esu jo vienintelė ir, aišku, kad atrodau gražiai. Teisingo atsakymo dar nežinau, nes su tokia situacija susidūriau tik vakar.

5 metus maitinta atsakymu, kad atrodau gražiai, vakar į klausimą „kaip atrodau?“ gavau išsamų atsakymą, kad a) prie šitos suknelės yra būtina dėvėti liemenėlę, b) kad dirželis reikalą gerokai pagerintų ir c) kad prie paplūdimio šlepečių šilko suknelė nedera nė per plauką. Buvau šoke. Kontrargumentų surasti nepavyko, nes toks atsakymas buvo 5 metų edukacijos apie stilių ir detalių svarbą aprangoj pasekmė. Ilgus metus Linui aiškindavau kaip vienas ar kitas sprendimas padėtų niekuo dėtoms gatvės praeivėms atrodyti geriau, negailestingai kritikavau akivaizdžius beskonybės atvejus ir garsiai žavėdavausi tuo, kas man atrodydavo stilinga. Mokinys pasitaikė gabus. Dabar gatvėj susikumšim alkūnėm, kai pamatom kažką toooookio arba susižvalgom, kai prasilenkiam su kažkuo, kas rytą ne ta koja išlipo iš lovos. O kai grįžau iš kirpyklos su balta šukuosena, Linas taikliai pastebėjo, kad vienos iš mylimų suknelių ko gera nebegalėsiu nešioti, nes man dabar labiau tinka šaltų tonų spalvos. Nerealu? Taip. Tik dabar turiu arba išmokti susitaikyti su kritika, arba sugalvoti teisingą atsakymą, arba išmokti neklausti „ar gerai atrodau“ klausimo tuomet, kai pati žinau, jog atsakymas nebus „gerai“. Ech bijau, kad teks išmokti priimti kritiką:)



O nuotraukoj vakarykštė suknelė. Gal nelabai matosi, bet kritika buvo taikli 100%:))

pirmadienis, vasario 02, 2009

Gėjų paradas



Vakar po pietų po mūsų langais pražygiavo Viktorijos gėjų, biseksualų, transvestitų ir interseksualų (???? pardon, tikrai nežinau kaip lietuviškai versti „intersex“ – hermafroditas?) parado dalyviai. Šiaip paradas kaip paradas. Linas sakė, jam visas chaosas per daug nesiskyrė nuo Kalėdinio parado. O aš kažkaip susigraudinau. Nežinau ar čia karštis, ar padauginau vaistų nuo slogos, bet apsižliumbus masiniam renginy dar nebuvau nė karto.
Kažkaip pražygiavo orkestras, paskui didžiulė policijos delegacija su visos Viktorijos policijos vade K.Nixon priešaky. Jinai pati heteroseksuali bobikė, bet labai aktyvi kovotoja už lygias galimybes. Garbės žodis, jei paskui policiją būtų pražygiavę ir kariuomenės atstovai, pradėčiau šlovinti Australiją, kaip pačią tolerantiškiausią valstybę pasauly ir net nebesiskųsčiau, kad čia taip žvėriškai karšta.
Žodžiu prie visos šitos nuotaikos pridėjau visus Lietuvos miestų merų draudimus leisti organizuoti bet ką, kas susiję su kitokiu nei bažnyčios mokymu sekso klausimais, ir Seimo postringavimus, kas yra šeima ir kas ne – ir susigraudinau totaliai. Gerai, kad kita parado dalis buvo ne tokia didinga. Nu, kas gali verkti kai pro nosį pražygiuoja Viktorijos meškiukai ar dviračių pravažiuoja keistas kažkieno senelis:))))