Gaisrai Viktorijoj

Ech, o šitas rašinėlis turėjo būti apie tobulą savaitgalį Zelandijoj. Penktadienį susikrovėm daiktus ir nuskridom pas draugus į Velingtoną. Išskrendant iš Melburno visi muitininkai juokavo, kad bėgam nuo karščio, grįžtant atgal juokų nebebuvo – jau kelias savaites visus gąsdinę gaisrai šį savaitgalį pasiekė absoliutų apogėjų. Žuvusių skaičius didėja kiekvieną minutę, dar prieš valandą buvo 111, dabar jau 126. Ir visi žino, kad čia tik pradžia, dega ištisos gyvenvietės.. Aplink totalios gedulo ir baimės nuotaikos - grįžom kaip į karą... Google žemėlapiuose pasitikrinau, kad nuo mūsų namų iki artimiausio gaisro St Andrews – tik 1 valanda ir 5 minutės kelio.



Kai pagalvoji, kad iki mėgstamiausio paplūdimio dažnai važiuojam porą valandų – visa šita stichinė tragedija pasidaro labai asmeniška. Aišku, kol kas net juodžiausiam gaisrų prognozės scenarijuj gaisro pačiam Melburne nėra, bet galimybė kurį laiką gyventi be elektros yra visai reali.

Pagrindinė gaisrų priežastis – didžiulė sausra. Perdžiūvę gumamedžiai, eukaliptai ir krūmynai nuo menkiausios kibirkšties pavirsta liepsnojančiais fakelais, tada tereikia vėjo gūsio ir ugnis akimirksniu išplinta. Kai prie visos šitos stichinės nelaimės pridedi dar vieną siaubo scenarijaus ingredientą – padegėjus, – stichinė nelaimė tampa masinėm žudynėm. Kol kas visi gaisrai yra laikomi nusikaltimo zonomis, kol nebus įrodyta, kad yra kitaip. Media linksniuoja 2 padegėjų grupes: savanoriai ugniagesiai, kurie siekia šlovės padedant identifikuoti ir užgesinti gaisrą, ir serijiniai padegėjai. Šiaip dažniausiai stengiuosi suvokti nusikaltimo priežastis ir palaikau idėją, kad mirties bausmė neturi būti taikoma niekam, bet kai matai kaip viena gyvenvietė po kitos pakartoja Pirčiupių istoriją – norisi kraujo.

Tai tiek. Dabar einu ieškoti, kaip pati galėčiau prisidėti. Mažų mažiausiai galiu paaukoti kraujo. Ir savo laiko, jei tik rasiu kam jo reikia.