šeštadienis, gegužės 30, 2009

Pirmoji komandiruotė

Jau rašiau, kad pas mane darbe labai aiškiai matosi noras paišlaidauti. Dar nesugalvojau kokį kompleksą tai slepia, bet kažkokia nelabai logiška priežastis vis dėlto turėtų būti.

Tai va. Išlaidavimo viršūnė turbūt yra komandiruotės. O kad jau beveik visi klientai yra Sidnėjuj – tai tų komandiruočių vis pasitaiko. Aš šią savaitę buvau paskraidinta į Sidnį susitikti su savo klientais.  Susitikimai kaip susitikimai. Mano pagrindinė užduotis buvo pasirodyti protingai, o kad ta tema, kuria turiu pasirodyti protinga, dar negaliu laisvai šnekėti, nes nieko dar nežinau, tai daug šypsojausi ir daug linksėjau galva:) Žodžiu komandiruotės turinys – nieko ypatinga. Bet komandiruotės techniniai dalykai - super. 

Kelionė į Melburno oro uostą – limuzinu. Baisiai elegantiškai apsirengęs vairuotojas ateina iki buto durų ir prigriebia visus čiumodanus. Aišku, kai man pasakė, kad laukčiau limuzino, aš jau buvau pradėjus mėgautis smagia beskonybe ir jau džiaugiausi kaip visiems pasakosiu, kad į oro uostą važiavau neoficialia mergvakarių transporto priemone, bet ne – tiesiog naujas limuzinų klasės automobilis. Vat. Tada skrydis ekonomine klase. Tada vėl asmeninis vairuotojas su nepadoriai prabangiu auto. Tada susitikimai, pietūs ir vakarienė su klientais. Tada nakvynė 5 žvaigždučių viešbuty, kurio lovos dydis turbūt toks koks dabar yra mūsų su Linu miegamasis ir t.t.  Žodžiu viskas labai keista ir kažkaip netikra.

Vėliau paklausiau savo direktorės kam visas tas „show-off‘as“. Atsakymas paprastas – važiuoji dirbti. Logistika ir kitos detalės neturi kvaršinti galvos, nes 100% dėmesio turi būti darbui, o ne stresui dėl vėluojančio taksi vairuotojo. O perdėtas šokinėjimas aplink klientus ir kiekvienos jų užgaidos pildymas – verslo strategija. Apie 90% naujo biznio ateina per rekomendacijas. Tokiam kontekste swarovski kristalais dekoruotas dubuo pagrindinio kliento šuns gimtadienio proga gal ir keista, bet matyt finansiškai atsiperka:)

O grįžus atgal į Melburną sužinojau, kad atleido vyriausią finansininkę. Niekas viešai priežasčių neskelbia, bet prie kavos šneka, kad mergina tiesiog papiktnaudžiavo firmos kreditine. Aišku blogai, bet aš net po poros savaičių matau, kad pagundų daug. Kai pastoviai perkamos visokios brangios dovanos, o jų apskaita tikrai abstrakti, atrodo kas ten sužiūrės jei ir savo šuniui nupirksi bliudą su deimantais. Bet va pamato:) Gerai, kad neturiu šuns:)

sekmadienis, gegužės 24, 2009

Rankdarbis

Pabaigiau jau senokai, bet vis laukiau rudens, nes su tokiais kailiniais Melburne be žiemos - niekaip:)



Va. Šiaip čia turėjo būti megztinis, bet su kiekvienu išėjimu į lauką, jis vis labiau tįsta ir, matyt, kad į sezono galą drąsiai galės vadintis paltu:) Mezgėsi labai greitai. Bet visos detalės ir sujungimai buvo nemažas galvos skausmas. Aš iš mokyklos laikų prisiminiau tik kaip megzti gerąsias ir blogąsias akis, o kaip ten išmegzti visokias kišenes, dvigubas kilpas ir kapišonus – neturėjau žalio supratimo. Bet iš bibliotekos parsitempiau krūvą mezgimo knygų ir porą savaičių prie jų pameditavus, viską sunarpliojau praktiškai be didelių nervinių priepuolių ir masinių ardymų. 

Tiesa, jei netyčia sugalvosit atgaivinti mezgimo įgūdžius – keli patarimai:
  • pirkit normalius siūlus. Brač, per daug darbo šitokie užsiėmimai suėda. O kai porą kartų apsirengtas daiktas pradeda pumpuruotis (kaip kad maniškis) pasidaro čiut apmaudu..
  • jei turit megztinio viziją, ne prošal ją būtų pasipiešti – aš patingėjau, ir dabar kai kur atrodo per daug prikvarkaluota ir spalvų, ir dvigubų kilpų:) Kai mezgi atrodo kaip ir ok, bet kai susiuvi – hmmmmm...
  • ir jei susigalvojot megztinį pasigaminti su kokia super detale, visai protinga būtų pasitikrinti ar tų detalių galima paskui bus kur gauti. Aš buvau susisvaigus įsisiūti stambų stambų užtrauktuką, bet tokių niekur neradau. Tiesa, buvo galima jų užsisakyti vienam Kinijos fabrike, bet minimalus kiekis – 500 metrų... Būčiau kelis metus kokiam eBay‘juj pardavinėjus likučius:))
Va taip va. Tiesa, rankdarbis karts nuo karto sulaukia kokių atsitiktinių komplimentų. Tai sugalvojau, kad sekančiai moteriškei, kuri pagirs – pabandysiu jį parduoti:) Vis tiek pumpuruojasi ir tįsta – tai jau geriau lai būna pas ką nors kitą spintoj:) man kažkaip labiau patinka ilgaamžiai daiktai:) 

šeštadienis, gegužės 23, 2009

Nu tai kaip ta pirma savaitė naujam darbe?

Nugi gerai. Labai gerai. Aš pirmas savaites visada nurašau į juodus laikotarpius, nes tada nieko nepažįsti, desperatiškai nori kad visi tave pamėgtų, nori nenori eini kartu rūkyti, nors nerūkai ir t.t. ir panašiai. Bet čia gal tik aš – man pažindinimasis su naujais žmonėm visada yra čiut stresas:)

O šį kartą kažkaip lengvai viskas gavosi. Labai padėjo tai, kad mergina, kurios darbą aš perimu, visą šią savaitę sėdėjo mano pašonėj ir pasakojo kas kaip ir su kuo. Aišku nuo tų pasakojimų ir rodymų niekas aiškiau nepasidarė ir man dabar lengva paranoja, kad aš kitą savaitę likus viena taip iš karto imsiu ir kur nors žvėriškai susimausiu. Bet visi guodžia ir ramina, kad visi į tą monstrinę IT sistemą įsikerta tik po gerų metų. 

Tai koks tas mano darbas?

Cha. Vis dar gerai nesuprantu. Bet  kol kas mano versija yra tokia: jie susikūrė super sudėtingai valdomą, bet gudrią sistemą, kurią super brangiai parduoda įmonėms, kurios turi didžiules pardavėjų (ok pardavimo vadybininkų ir t.t.) armijas, kurias reikia efektyviai motyvuoti, ir  tada samdo žmones, kurie prižiūrėtų ir tą monstrinę sistemą, ir tuos monstrinius klientus. Žinau, sakinys ne iš aiškiųjų, bet čia geriausia ką galėjau sudėlioti po vienos savaitės:) Bet kaip suprantu, visokie iki šiol tolimi ir sunkiai suvokiami posakiai kaip „data import“ ir t.t. mano gyvenime dabar skambės kasdien:)))

Ir kas smagiausia – man tai patinka. Kažkaip atrodo kaip pirmas RIMTAS darbas mano gyvenime:)

Apie ofisą

Ofisas keistas toks. Visi turi po savo gardelį. Tokį visai liūdną – tokį, kokį rodo per filmus, kai nori pabrėžti koks nykus yra ofisinis gyvenimas. Tada, matyt, bandydami užmaskuoti ofiso pigumą ir liūdnumą – jie visur pridėlioja tikrai neprastai sukomponuotų gyvų gėlių puokščių. Tik bėda, kad jos totaliai prie nieko nedera. Manau, kai nors kiek apšilsiu kojas, reikės tuo klausimu užsiimti iš esmės, nes tikrai yra kitų būdų pasakyti, kad gyvenam gerai ir kad galim sau leisti paišlaidauti dalykams, kurių iš esmės nereikia:)

Iš smagių dalykų yra virtuvė (gerokai modernesnė, nei kad turiu namie:) ir neprastas poilsio kambarys – su didžiulėm sopkėm, gaiviųjų gėrimų ir visokių užkandžių pilnu šaldytuvu. Smagu.

Tada viso yra 3 aukštai: pirmam sėdi visi IT  berniukai, gamybos skyrius ir skambučių centro merginos. Ten visada linksma ir tik ten kartais yra laužomas draudimas vartoti alko (taip taip – pasirašiau, kad darbe negirtuokliausiu:)  Tada antram aušte – visi klientų aptarnavimo, kelionių ir renginių organizavimo žmonės. Čia visada tylu. Niekas nesikeikia, nuo ryto iki vakaro barška klaviatūros.. ech.. mano aukštas... O trečiam: virtuvė, poilsio kambarys ir kitos pagalbines patalpos.

Va taip va. Iš viso gal  50 žmonių. Tokių visai paprastų, nebaisiai madingų (suknelėms beveik jokia konkurencija negresia:) ir visai mielų . Panašu, kad intrigų mezgimo čia bus mažai:) Bet kažkaip dėl to smagu. Ir aš kol kas vis dar noriu eiti į darbą:)

pirmadienis, gegužės 18, 2009

Pokerio čempionas - Linas Liūtaširdis

Sekmadienis - pasikeitimai Lietuvoje, pasikeitimai ir pas mus.

Vietoj rinkimų - pokeris

Nors buvome suplanavę ir mes važiuoti balsuoti į Lietuvių klubą Melburne ir net užsiregistravome į rinkimų sąrašus, bet kažkaip nesulaukėme patvirtinimo, kada ir kaip viskas vyks, o ir Melburno pokerio čempionatas prasidėjo kaip tik sekmadienį...

Darbo šiuo metu daug, tai nelabai turėjau šansų sužaisti satelitinių turnyrų į pagrindinį turnyrą, bet pokerio pasiilgau, tai buvau suplanavęs, kad reiks sužaisti mažesnio statymo turnyrus. Sekmadienį kaip tik vienas toks ir prasidėjo...

Kažkaip buvo gera nuojauta, kad turi pasisekti. Va Živilė gavo naują darbą, online turnyruose irgi toli prasimušdavau pastaruoju metu, trumpiau - baltasis periodas. Pradžia nieko gero nežadėjo. Visiškai nėjo korta. Bet įpusėjus turnyrui sugebėjau išsilaikyti su vidutiniu žetonų kiekiu. Ir tada atėjo turnyro lūžio momentas...

Turnyro lūžio momentas

Kadangi startinis mokestis mažas, tai dauguma žaidėjų buvo mėgėjai. Nors jų prisirinko nemažai (498), tačiau dauguma žaidė labai atsargiai ir paprastai nusimesdavo savo kortas, jei neturėdavo kokio monstro. Kai vienas iš mėgėjų eilinį kartą pakėlė statymą mimimumu (ech, kaip sunku versti pokerio terminus į lietuvių kalbą :)), nusprendžiau, kad atėjo laikas užkirsti kelią tokiems "bajeriams" ir sustūmiau visus savo žetonus all-in su KQ. Kai big blind atsibudo ir irgi sustūmė all-in bei pradinis agresorius taip pat all-in - supratau, kad esu "miręs". Big blind atvertė AA, agresorius QQ. Beliko melstis sulaukti dviejų Karalių, bet pirmos trys kortos 9J4... Oh, tereikia 10 ir aš turiu eilę! (10, 10, 10...) ketvirta korta 7. (10, 10, 10...) ir paskutinė korta 10!!! Yahoooo!!!! Aš pasitrigubinau ir tapau lyderiu pagal žetonus!

Po šios "rankos" viskas pasidarė lengviau. Po truputį ir užtikrintai rinkau žetonus ir finalinį stalą pasiekiau lyderis pagal žetonus. Ir nors vienu momentu buvau prie iškritimo ribos, bet sugebėjau išsikapstyti ir po beveik valandą trukusios kovos vienas prieš vieną - tapau Melburno Pokerio Čempionato įvadinio turnyro nugalėtoju:

Melbourne Poker Championships, Event 1 Champion
15,000 AUD puiki paskata jaunos šeimos biudžetui :) Živilei nereikės laukti pirmo atlyginimo batukams, akiniams ir suknelei. Mašina irgi gaus savo užtarnautą duslintuvą ir dar liks bankas kitiems pokerio turnyrams bei cash žaidimams :))

Tiesa, labai įdomiai aprašytas turnyras pačio kazino - Linus The Lionheart!

penktadienis, gegužės 15, 2009

Tingynystės metai baigėsi. Darbas Australijoj.

Praeitą savaitę kartu su Antonija šventėm mano tinginystės metines:) O kitą savaitę išeinu į darbą:) Taip gražiai čia viskas sutapo.  Bet lengva nebuvo. Ir ne vien dėl to, kad dabar aplink krizė. 

Sunkiam iš jos viską, ką galim

Darbdavys pasistengė, kad per visus galus išbandytų prekę, kurią perka. Buvo 4 darbo pokalbiai. Tada manęs prašė pagal duotą situaciją apmesti strategijos pamatus, tada davė dar 2 praktines užduotis: teoriniam būsimam klientui sukurpti įmonės kredencialus; ir pagal duotą temą sudėlioti savo viziją vienai skatinimo programai ir ją paprezentuoti. Tada dar buvo problemų sprendimo simuliacija – toks pusvalandžio turnyras, kurio metu iš visų pusių „apmėto“ visokiais darbiniais „pravalais“ ir klausia kaip aš vienu ar kitu atveju reaguočiau ir elgčiausi.
 
Esat patyrę kažką panašaus? Aš ne. Esu ne kartą gavus visokių užduočių, kad parodyčiau,  jog neturiu jokių bėdų su anglų kalba ir kad sugebu normaliai mąstyti – bet tokio kiekio ir tokio intensyvumo tikrai ne.
Iš esmės jaučiausi labai panašiai kaip reklamos agentūra praėjus milijoną konkurso etapų ir pridarius visokių užduočių ir strategijų naujam dideliam klientui laimėti. O žinojimas, kad laimėtojas yra tik vienas  - situacijos nė kiek nelengvino:) Antra vieta yra dar didesnis pralaimėjimas, nei kad iškritimas ankstesniam proceso etape - tada bent jau mažiau būni investavęs laiko ir pastangų.. Žodžiu, laukdama galutinio atsakymo ėjau iš proto kaip reikiant:))

Pagaliau ne reklama:))

Jei, kas sakė, kad karjerą keisti yra lengva – melavo. Keliauti iš vienos reklamos agentūros į kitą yra ok. Bet išeik tu žmogus, kur nors kitur.. Laiškų su “unfortunately your application has been unsuccessful at this time“ gavau ne vieną, ir ne du. 
Bet viskas. Darbo paieškos baigtos – net neįsivaizduojat su kokiu malonumu nuo desktopo nugrūsiu folderį „Australija_darbas“ kažkur giliai giliai:) 
O dirbsiu aš su motyvavimo programų kūrimu. Tiesa, sritis matyt bus kažkiek panaši į reklamos – šiek tiek šūdmalystės ir plunksnų kedenimo turėtų būti ir čia. Bet bent jau tai bus nauja ir dar nežinoma:) Ir matyt, kad su kur kas mažesniais viršvalandžiais ir geresniu atlyginimu:) 

Ech. Ir aš tikrai laukiu pirmadienio. Jausmas, kurio nepatyriau jau seniai:) Tiesa, prisimenant savo daugiamečius įgūdžius, kažkada vis tiek turėčiau pradėti dejuoti. Bet dabar esu baisiai patenkinta. Ir mano mamai pagaliau nereikes raudonuoti, kad aš nedirbu:) kas kad mano tinginystės metai buvo nerealūs ir jų nė už ką į nieką nemainyčiau:)

pirmadienis, gegužės 11, 2009

Draugė

Pas mane beveik visą praeitą savaitę viešėjo draugė iš Zelandijos (žodį „draugė“ reiktų mintyse ištarti tokia pat intonacija, kaip per seną rusų filmuką meškiukas sakydavo: „ar norėtum būti mano drrraugas?“:)  Nu tiesiog pati visai jaučiaus kaip tas „multiko“ herojus. 
Neapsidraugauju su žmonėm taip greitai, kaip gal norėtųsi. O kai jau susidraugauju, tai kur nors išsikraustau ir vėl istorija sukasi nuo pradžios:) 



Žodžiu visą savaitę be programos valkiojomės po miestą ir parduotuves, siurbėm vyną ir pliurpėm iki negalėjimo. Buvo gerai. Ir smagu, kad per tuos metus, kai nesimatėm ir beveik nesirašėm, – niekas nepasikeitė.

Brač, reikia geros draugės Australijoj:)

penktadienis, gegužės 08, 2009

Stimulas Australijoje arba pinigai iš dangaus

Kaip žinia, jau ir Australijoj praėjusį mėnesį paskelbė, kad oficialiai prasidėjo ekonominis nuosmūkis - recesija.

Vienas iš Ministro Pirmininko Kevin Rudd bandymų paskatinti vartojimą ir išvengti recesijos yra taip vadinamas "stimulo paketas".

Kas yra tas Stimulo Paketas?

Dar vasarį misteris Rudas pristatė visuomenei savo antrąjį 42 milijardų dolerių vertės Stimulo Paketą, skirtą darbo vietų palaikymui ir investicijoms į "ilgalaikį ekonomikos augimą ateityje". Jei pirmasis stimulas buvo orientuotas į pensininkus ir kitus socialiai remtinus žmones, tai antrasis jau skirtas visiems Australijos mokesčių mokėtojams.

Viena iš stimulo dalių - grynųjų pinigų išmokėjimas tam tikrus kriterijus atitinkantiems mokesčių mokėtojams. Kodėl akcentuoju mokesčių mokėtojus? Ogi todėl, kad pats toks esu ir labai tikėjausi, kad tai liečia ir mane :))

Kokios gi čia to stimulo išmokos?

Priklausomai nuo praėjusių metų uždarbio, stimulo išmokos yra tokios:
  • $900, jei praėjusiais metais uždirbai iki $80,000;
  • $600, jei uždirbai tarp $80,001 ir $90,000;
  • $250, jei uždirbai tarp $90,001 ir $100,000
Jei praėjusiais metais uždirbai daugiau nei $100,000 stimulo išmokų negausi. Aš 100,000 neuždirbu (kol kas?? :)), tai su nekantrumu pradėjau laukti - ar gausiu stimulą ar ne...

Kai balandžio mėnesį mokesčių inspekcija pradėjo pervedinėti stimulo išmokas į sąskaitas pradėjau tikrintis banko sąskaitą ir aš. Visgi buvo įdomu pažiūrėti ar užsienio šalies pilietis gaus pašalpą ar ne. Jau buvo apėmusios "niūrios mintys", kad per anksti džiaugėmės, nes stimulo vis nėra ir nėra, kai pagaliau prieš kelias dienas pasitikrinu sąskaitą ir... Uhuhu! Įvartis! Trys taškai! Stimulas kišenėj...

Ech, gaila, kad Živilė per mažai dirbo praėjusiais metais. Būtų uždirbus reikalingą minimumą ($6,000) ir jai būtų stimulą pervedę :))

Batukai ar "dusliarkė"?

Kadangi stimulas skirtas Australijos ekonomikai palaikyti, tai Vyriausybė ragino stimulo išmokas ne taupyti, o būtinai išleisti. Vartojimo skatinimas kitaip sakant.

Mes irgi iškart pradėjom mąstyti, kur gi čia tą stimulą išleidus: plokščiaekraniui televizoriui, galingam dulkių siurbliui ar Živilės batukams? :) Aišku viršų paėmė Živilės batukai. Jau ir nusižiūrėjo vienus. Bet...

Po mūsų pasivažinėjimo po dykumą smėlėtais keliais, pradėjo kaukti mašinos "dusliarkė". Nuvežam meistriukui - sugedus, reikia keisti. Tai vat ir apsispręsk dabar, kam tą stimulą skirti - grožiui ar būtinybei :))

Pabaigai...

Ačiū tau misteri Rudai (jei skaitai), kad rūpiniesi lietuviais Australijoje! O Lietuvoj ar Vyriausybė bent jau savo piliečiais panašiai rūpinasi? :))

antradienis, gegužės 05, 2009

Kriminalinė savaitgalio istorija

Gražų sekmadienio rytą, besimėgaudama paskutinės rudenėjančios saulės šiluma, mano „cekava“ Zosė pusryčiavo balkone.


Pusryčiai balkone – reikalas smagus. Ne tik pavalgai, bet ir pro balkono plyšius gali slapčia nužiūrinėti ką veikia kaimynai, o čiut ištempus kaklą, puikiai matosi, kas vyksta šalia esančioj princesės gatvėj ir dar toliau esančioj mažoj mašinų aikštelėj. 

Žodžiu tos istorijos galėjo ir nebūti, bet užmatė mano Zosė, kad kažkas laužiasi į mašiną. Nu kaip gi kitaip pavadinsi procesą, kai kažkas kiša kažkokį virbą į mašinos dureles ir krūpčioja nuo kiekvieno praeivio? Aišku, kad akivaizdi vagystė vyksta. Jaunuolis ir atrodė kaip vagis: pasišiaušęs, tamsaus gymio (ech, standartinis nusikaltelių etiketės klijavimas..:), nutrintu megztuku ir t.t. Linas iš karto liepė slėptis ir akivaizdžiai proceso nestebėti – nežinia gi, atskaičiuos paskui balkonus ir gausim į kaulus, kad stebėjom kas nepriklauso.



Žodžiu slapčia greitai nufotografavom ir nufilmavom visą procesą ir galvojam ką daryti toliau. Aš kažkaip pasisakiau prieš skambutį policijai: pasakok viską, palik savo duomenis ir t.t.
Bet prisiminėm, kad yra tokia pilietinė iniciatyva nusikalstamumui stabdyti, kur anonimiškai galima pranešti viską ką sužinai apie nusikalstamą veiką. Supildžiau anketą, prikabinau nuotraukas ir video, ir išsiuntėm. Geras jausmas, kai prisidedi prie kaimynų gerovės. Dar iš karto gavau „crime report ID“ ir už poros savaičių bus galima pasitikrinti ar tą nedorėlį sučiupo ar ne. Smagu:) 

Per tą laiką, taip ir neįveikęs durelių dingo vaikinukas. Po kokio pusvalandžio grįžo beveik su laužtuvu. Nu galvojam, kažkas čia ne taip. Arba čia jo pirmas nusikaltimas, arba mašinoj palikta kažkas super vertingo, arba tikrai užtrenkė raktelius. Ir akurat.. Kai pagaliau atidarė tas dureles, iš kito namo pasigirdo plojimai – ryškiai ne mes vieni stebėjom visą veiksmą. Vaikinukas pasiėmė raktelius, į bagažinę numetė megztuką, pamojavo auditorijai ir nuėjo į šalia esantį barą.. 

Dabar ir galvojam: 
ar teks tam bičukui aiškintis ko laužėsi į savo mašiną, ar ne? 
Ir šiaip: kur yra riba tarp pareigingo ir tiesiog per daug „cekavo“ kaimyno?

šeštadienis, gegužės 02, 2009

Apie muses Australijoj

Nesijuokit. Čia labai rimta tema. Musių čia daug. Vien jų rūšių yra virš 6000. O koncentracijos niekas dar neskaičiavo, bet jei ieškant panašios patirties – tai kartais prie Lietuvos vandenų būna „moškių“ antplūdis. Australijoj jų tiek daug maždaug visada (išskyrus gal žiemą).

Ginasi nuo jų kaip kas išmano. Mosikuoja rankom, išsipurškia kuom nors, užsideda kepures su prie bryliaus priraišiotais vyno kamštukais ir t.t. Juokingiausia būna, kai reporteriai, kalbėdami kažkokia labai rimta tema, bando ignoruoti į burną ir į akis belendančias muses (žmonės sako, kad jos ten lenda ieškodamos drėgmės). Tada visa kitoj ekrano pusėj susėdus tauta užgniaužus kvapą laukia praris jis/ji netyčia tą musę, ar ne; bandys ją kaip nors „elegantiškai“ nuvaikyti, ar ne.

Aišku mieste musių mažiau. Bet vis tiek pakankamai, kad dėl to skaudėtų galvą:) Atsimenu, Vilniuj tas kelias užskridusias į penktą aukštą sėkmingai nukaudavom kokia tai po ranka pasitaikiusia spauda. Čia gi, tokių primityvių priemonių neužtenka. Turiu purškiamą nuodą, dviejų rūšių musmušius ir dar specialias užuolaidas pasisiuvau pro kurias į namus patenka tik gudriausios.


Šiaip jau bus greitai metai kaip gyvenu Australijoj, tai kaip ir išgyvenau visą musių raidos ciklą:))
Pavasarį jos baisiai greitos ir alkanos. Purškiamų nuodų niekaip nespėji ant jų užpurkšti, kadangi po žiemos, ryškiai prisimiegojusios iki valiai, jos beveik niekada netupi – tai iš musmušių irgi ne kas naudos. Vienintelis būdas - jas greitai išvaryti lauk. Ir būtinai greitai, nes nuėmus apsauginę užuolaidą musių balansas po vaikymo gali padaugėti ne mano nervų naudai:)

Vasarą prasideda „motininių“ musių laikas. Niekada nesidomėjau kokia jų kiaušinių dėjimo strategija, bet matyt ieškodamos TOS vietos (jas labai veža virtuvė ir maistas...) jos ryškiai apsižioplina su terminais. Kadangi jos dažnai tupi, tai jas teoriškai galima nukauti musmušiu – bet tai būtų didelė klaida. Iš jų (dėl pražiopsoto termino, aiškiai) iš karto išvirsta ne kiaušinėliai, o jau gatavos kirmėlės. Fuuuuuuu!!!!!!!! Gal porą kartų taip suklydau. Tada visaip žiaukčiodama ėjau valyti tų kirmėlių ir t.t Žodžiu jas purkšdavau nuodais ir tada viską metus įdėmiai sekdavau kur jos skrenda nusibaigti, kad iš karto galėčiau išmesti, bo mirus „motininė“ musė, kaip žinia dar nereiškia, kad iš jos neišlys kirmėlės. Šlykštu? Tai čia tik rašliavos. O aš net sausus prieskonius laikydavau šaldytuve, nes vieną kartą musę radau spintelėj. Veu.

Tada rudeniop pradeda lysti tiesiog standartinės musės, panašios kaip aš jas prisimenu iš Lietuvos:) Dėl vėstančių orų jos jau nebūna tokios super aktyvios, tai su jom gan nesunku susidoroti. Tinka visi naikinimo būdai:)

Ech. O dar porą savaičių ir jom iš vis bus per šalta. Man smagu. Galėsim taip maniakiškai nebesitvarkyti virtuvėj ir nebeslapstyti visko šaldytuve. Su Linu būsim vieninteliai liečiantys savo maistą;) Argi ne smagu?