sekmadienis, vasario 28, 2010

Paskutinės vasaros nakties istorija :)

Keturios ryto. Kažkas pradeda baladotis į duris. Niukteliu Linui į šoną. Sakau, ar girdi jog kažkas beldžia? Sako jo. Gulim abu sulaikę kvapą ir durų neatidarom. Galvojam, pabels pabels ir nueis pas kaimynus. Nenueina. Nusileidzia į laiptinės apačią ir skambina. Bet ne tik mum. Girdim, kaip gerai įmigusiuos namuos šaižiai aidi domofonai.

Vėl pradeda belsti. Linas bando žiūrėti pro durų apačią, nes akutės duryse neturim. Tyliai pradedam vienas kitam kurti scenarijus, kas čia galėtų būti. Mano versija, kad kur nors trūko koks vandens vamzdis ir dabar ką nors semia, arba šiaip kam nors kokia nelaimė atsitiko. Linas galvoja kad kažkoks gudrus bomžas įtykino į laiptinę ir dabar smaginasi. Lino versija atmetu iš karto. Įsibrauti pas mus ne taip jau lengva. Rakinamas kiemas, rakinama laiptinė - niekada niekas nepažįstamų žmonių ir dar naktį neįleistų.

Tas kažkas vėl nusileidžia į pirmą aukštą ir vėl pradeda skambinti. Reikalas ryškiai negali laukti iki ryto.  Linui sakau, kad einu į balkoną ir apžiūrėsiu, kas ten toks. Kaip geram veiksmo filme, įšliaužiu į baloną (kad nepamatytų gi) ir pro balkono užtvaros apačią pamatau pusnuogį vyriškį. Jis pirštu mygia mūsų buto numerį ir akis įsmeigęs žiūri į mūsų balkoną. Niekur kitur nesidairo. Kadangi naktis, tai beveik atrodo, kad jis mane pamatė ir dabar priekaištingai man žiūri į akis. Nu ryškiai jam reikia kažko iš mūsų. Ir ryškiai koks kaimynas, nes šiaip bomžas nežinotų gi, kuris mygtukas kuriam balkonui priklauso.

Pasakau Linui, kad matyt duris atidarysim. Tikrai žmogui kokia bėda nutiko. Linas nebaisiai sužavėtas. Primenu visas savo istorijas, kai man daug padėjo visiškai nepažįstami žmonės. Sakau, kad reikia gerumu už gerumą.

Ok. Atidarom duris. Vyriškis basas ir tik su trumpikėm. Gražiom trumpikėm:) Sako, esu jūsų kaimynas. Užsitrenkiau buto duris. Gal galiu per jūsų balkoną pabandyti pas save įlipti? Paklausiau ar girtas. Sako 50/50. Nu tai sakau, kad nelipk gal. Be to balkonas vis tiek per toli. Pasiūlau patiest čiužinį ir išmiegot iki ryto. Jaučiu kaip Linas mane žudo žvilgsniu. Nieko, sugulam. Linas pašnibžda, kad nemiegos ir saugos, kad nieko neatsitiktų. Sakau, bičas su trumpikėm tik, tikrai jokio ginklo neturi + totaliai miršta iš gėdos, tikrai nieko nebus. Be to aš jautriai miegu, tai išgirsiu jei kas vyktų. Dar pasivartom. Pusė šešių ryto. Naujam įnamiui irgi ryškiai nesimiega.

Prabundu apie aštuonias. Linas miega. Įnamis irgi. Užsikaičiu arbatos.  Prabunda įnamis. Bičas tiek susigėdęs, kad aš turiu galvoti scenarijus, ką toliau daryti. Duodu Lino drabužių. Apžiūrim kad iš dešiniųjų kaimynų įlipti į jo balkoną būtų vienas niekas. Dešinieji kaimynai neatidaro. Sakau, gal kas turi tavo buto raktus ir gal gali jiem paskambinti? sako gali, ir net atsimena telefono nr (man totalus šokas, nes aš mintinai nežinau absoliučiai nė vieno numerio). Žodžiu susiskambina, susitaria, kad jam atveš tuos raktus.  Galvoju, ot gerai - dabar galėsiu išklausinėti, kas čia iš tikrųjų vakar nutiko. Bet vyrukas, kažką sumurma, kad palauks lauke, kad baisiai ačiū ir kad išskalbtus drabužius atiduos rytoj.

Viskas. O toliau sekmadienio rytas eina kaip įprasta. Aš žiūriu filmą ir laukiu kol atsibus Linas. Tada eisim pusryčių. Paskutinių šios vasaros pusryčių, nes ryt jau ruduo.

Tęsinys:) Su drauge einam po darbo namo. Aš jai pasakoju savaitgalio istoriją, o tuo tarpu iš pardos išeina mano istorijos herojus. Su nieko kostiumuku, neprastu potfeliuku. Toks doras doras bičas. Vos linkteli galvą ir neria tolyn. Draugė juokiasi. Gal kiek per garsiai. Kaimynas trumpam atsigręžia. Ryškiai supranta apie ką juokas:) O grįžus namo jis manęs laukia laptinėj. Su šokoladu, vynu (standartinis bičkukas) ir išplautais Lino rūbais. Šnektelim. Tai, sakau, dabar visą gyvenimą gėdysies? Sako, jo. Taigi, baik, sakau. Nereali istorija čia. Bičukas panarina galvą ir sako, kad gal po kokių n metų ir išdrįs ją kam papasakoti:) Dar kažką pašnekam apie susvetimėjusią visuomenę ir kaimynus, kurie vienas su kitu nesilabina ir jis neria pro duris namo.
Galiu garantuoti, kad dabar visą laiką vengs susitikti:) Ech, o gaila. Drąsiai galėtume bendrautis sau:)

sekmadienis, vasario 21, 2010

Gyvatė

Vakar, pakeliui į savo pliažą (kur banguoja visada, išskyrus tik, kai pas mus kas nors svečiuojasi...:)) pamatėm savo pirmą gyvatę. Šildėsi jin tiesiog ant kelio. Iš arčiau neapžiūrėjom. Ir apskritai aš galvojau, kad ten šaka. Linas negalvojo, kad ten šaka. Grįžom patikrinti.

















Dabar teorijai, kad aš visada esu 100% teisi  - šiek tiek trūksta pagrindo:)

penktadienis, vasario 19, 2010

St Kilda festivalis

Šiais metais savo kaimo festivalio nepražiopsojom:) 

Linas turėjo savo festivalio favoritus (žr. foto kur jaunos pupos su ausinėm - a la visuomenės nedrumsčiantis dieninis klubas).
Aš turėjau savo (žr. foto su keistom kėdėm - pasirodo gyvenam šalia baisiai šikarno senovinio teatro ir ten net nebuvom iki tol nuėję. Tų kėdžių apačioj radiatorius - kad žiemą damom kojos nenušaltų:)

 
 

O šiaip gerai buvo. Kad jau gyvenam St Kildos (t.y. festivalio) centre, tai ta proga savo balkone buvom atidarę margaritų barą. Visus užsukusius vaišinom jų norimo skonio kokteiliais (žr. foto su pirštu burnoj - čia burokėlių margaritos efektas. Taip taip. Turiu draugę vegetarę ir jin užsimanė margaritos su šviežiu burokėliu. Nu ir nieko. Praktiškai galima įžvelgti kokteilio naudą organizmui, nes alkoholio skonį totaliai nuneša šviežių burokėlių sulčių skonis...:)

 
 
O šiaip iš praeito savaitgalio liko tik vienas iki galo neatsakytas klausimas. Kas sugalvojo visa tai daryti sekmadienį?

šeštadienis, vasario 13, 2010

Savaitgalis Naujojoje Zelandijoje ir audros...

Savaitgalis Naujojoje Zelandijoje praėjo nerealiai. Prisilinksminom, susimatėm su senais draugais. "Tomas" sako buvo atvykęs...:)

Bet kažkaip sunkiai atsigaudinėjam po NZ - tiek man, tiek Živilei daug darbo, tai nepadeda :)

O šį savaitgalį po langais vyks St Kildos festivalis. Praėjusiais metais dalyvavo per 250 000 žmonių, o mes praleidome, nes buvome NZ :) O be to sekmadienį, pagrindinę festivalio dieną, žada audrą pas mus. Panašią kokia buvo vakar, kai pagrindinėse gatvėse buvo galima plaukioti:



Gerai, kad namai arti :))

ketvirtadienis, vasario 04, 2010

Reziume: Sausis 2010

Sausis buvo geras :)
Daug gimtadienių.
Daug pokerio (Linui).
Viešėjo Asta (mano).
Daug maudėmės.
Dar kartą pravažiavom Great Ocean Road'u.

 
  
  
 

















Ryt skrendam savaitgaliui į Zelandiją. Matyt ir Vasaris bus geras :)