Rankdarbis

Pabaigiau jau senokai, bet vis laukiau rudens, nes su tokiais kailiniais Melburne be žiemos - niekaip:)

Va. Šiaip čia turėjo būti megztinis, bet su kiekvienu išėjimu į lauką, jis vis labiau tįsta ir, matyt, kad į sezono galą drąsiai galės vadintis paltu:) Mezgėsi labai greitai. Bet visos detalės ir sujungimai buvo nemažas galvos skausmas. Aš iš mokyklos laikų prisiminiau tik kaip megzti gerąsias ir blogąsias akis, o kaip ten išmegzti visokias kišenes, dvigubas kilpas ir kapišonus – neturėjau žalio supratimo. Bet iš bibliotekos parsitempiau krūvą mezgimo knygų ir porą savaičių prie jų pameditavus, viską sunarpliojau praktiškai be didelių nervinių priepuolių ir masinių ardymų. 

Tiesa, jei netyčia sugalvosit atgaivinti mezgimo įgūdžius – keli patarimai:

• pirkit normalius siūlus. Brač, per daug darbo šitokie užsiėmimai suėda. O kai porą kartų apsirengtas daiktas pradeda pumpuruotis (kaip kad maniškis) pasidaro čiut apmaudu..
  
• jei turit megztinio viziją, ne prošal ją būtų pasipiešti – aš patingėjau, ir dabar kai kur atrodo per daug prikvarkaluota ir spalvų, ir dvigubų kilpų:) Kai mezgi atrodo kaip ir ok, bet kai susiuvi – hmmmmm...
  
• ir jei susigalvojot megztinį pasigaminti su kokia super detale, visai protinga būtų pasitikrinti ar tų detalių galima paskui bus kur gauti. Aš buvau susisvaigus įsisiūti stambų stambų užtrauktuką, bet tokių niekur neradau. Tiesa, buvo galima jų užsisakyti vienam Kinijos fabrike, bet minimalus kiekis – 500 metrų... Būčiau kelis metus kokiam eBay‘juj pardavinėjus likučius:))
  

Va taip va. Tiesa, rankdarbis karts nuo karto sulaukia kokių atsitiktinių komplimentų. Tai sugalvojau, kad sekančiai moteriškei, kuri pagirs – pabandysiu jį parduoti:) Vis tiek pumpuruojasi ir tįsta – tai jau geriau lai būna pas ką nors kitą spintoj:) man kažkaip labiau patinka ilgaamžiai daiktai:)