šeštadienis, lapkričio 08, 2008

Great Ocean Road

Galiu garantuoti, kad kiekvienas gatvėj sutiktas melburnietis, paklaustas, ką reikėtų pamatyti Viktorijoj, nė nesusimąstęs išpyškintų: Great Ocean Road:) Nuo pat atvažiavimo visi mūsų klausinėjo ir klausinėjo: tai kaip? ar jau važiavot? ar matėt 12 apaštalų ir dar n visokių vandens uolų, pavadintų kokiais tik nori vardais. Tai va. Pagaliau galim sakyti - matėm. Gražu. Ir labai primena Zelandiją. Turbūt nuo šiol viskas kas gražu ir kas susiję su gamta primins Zelandiją:) Tiek to.
Australai be galo didžiuojasi tuo maršrutu. Vietiniai, kelią B100 vadina didžiąja jūros gyvate. Negali ginčytis, - tikrai rangosi ir tikrai didžiąją maršruto dalį palei vandenyną. Ir tikrai pati vietovė yra dramatiškai skirtinga nuo to, ką tradiciškai matai per langą važinėdamas po Viktoriją (daugiausia sulės išdegintus laukus, gumamedžius, akacijas ir t.t.). Ten niekas neskalambija varpais (bent jau kol kas:) dėl vandens trūkumo. Dėl to ten žydi daugiau gėlyčių, dėl to ten žolė yra žalesnė. Šeimininkė, pas kurią buvom išsinuomoję kambarį, pasakojo, kad jų regionas bene vienintelis Australijoj kur dar nėra nė karto uždraudę laistyti sodų.
O jūra? Orai važiuojant kaitaliojosi kas porą valandų, todėl ji kiekvieną kartą atrodė vis kitokia: rami, įsiutusi, atvirukinė ir ne. Graži kaip visada. Turbūt dar neesu mačiusi jūros ar kito banguojančio vandens telkinio, kuris man nepatiktų:))
Šiaip kelionės per daug neplanavom. Tik nakvynę susiradom iš anksto – tiesa, labai poetišku pavadinimu – „drugelių ferma“. O toliau stojom ten kur tuo metu norėjosi. Lornės miestuke pavalgėm fish‘n‘chips – tradicinis ozių maistas, turbūt drąsiai galintis pretenduoti į nesveikiausių patiekalų dešimtuką, nes riebalai varva per visus šonus. Bet, kad jau visas miestelis ten pietauja – pietavom ir mes.
Tada kitam miestuke prisivalgėm ledų. Hmmmmm šokoladiniai čili ledai. Sako, ta pati šeima ledus gamina nuo senų senovės. Kas ten žino ar tai nėra dar vienas sugalvotas reklaminis triukas, bet ledai tikrai skanūs. Tokie, kad kitą kartą pravažiuodamas be galo bijotum vėl juos ragauti, kad nesusigadintum skonio, likusio atminty:)
Tada laipiojom medžių viršūnėm. Smagi pramoga. 600 metrų ilgio metaliniai takai, įrengti 47 metrų aukšty. Eini ir rankom gali paliesti priešistorinio atogrąžų miško medžių viršūnes. Linui nebuvo lengva:)
Tada didžiuliam braškyne skynėm ir valgėm braškes.
Šiaip nerealiai miela idėja. Diedukas užsodino 2 hektarus braškėm ir pats jų beveik neskina. Suvažiuoja šeimos su vaikais, turistai, šiaip aplinkiniai ir viską nuskina. Kilogramas kainuoja vos ne tris kartus pigiau nei parduotuvėj, skindamas gali prisiragauti ir dar prisiskini tos rūšies ir tos formos, kurios tau pačios skaniausios ir mieliausios akiai. Aišku jam pasisekė, kad visa tai vyksta ten, kur braškių sezonas yra ko ne 7 mėnesiai ir kad jis tas braškes augina išimtinai sūrininkų ir pienininkų regione - konkurencijos kaip ir nėra:) O braškės su gerai panokintu bri sūriu yra absoliučiai tobulas derinys:)
Taaaaip. Sūriai. Timboon‘as yra miestukas į kurį norėčiau sugrįžti. Vienoj sūrių fermoj valgėm priešpiečius. Čia jau žodis tobula yra per lengvas. Greičiau dieviška. Sūrio mylėtojų rojus. Numiriau ir iš naujo atgimiau beragaudama vieną rūšį po kitos:) Ir visa tai vyko nerealaus grožio sode. Žodžiu jeigu taip atrodo pelių ir žiurkyčių rojus – nuo šiol nebeįsižeisiu, jei kas supykęs išvadins mane žiurke:))
Va taip. Tas savaitgalis buvo iš tų, kurie laikui bėgant darosi tik dar geresni ir mielesni..
Tiesa, pamiršau paminėti echidnas ir muses. Echidnos, kaip Zelandijoj oposumai, nuolat savižudiškai lindo po ratais.
O musės. Et... verta atskiro parašymo. Jeigu, kas ir sugeba sugadinti akimirkos žavesį tai jos. Ieškodamos drėgmės jos lenda į akis, nosį, ausis. Visur. Fu.

4 komentarai:

troy rašė...

gražu

viz3 rašė...

Tikra reklamos specialistė - taip užsimaniau SŪRIO!!! :)

FK rašė...

MUSES ........

Gintautas rašė...

Dido isleido nauja albuma.