Pakliedėjimas apie namus

Kažkaip vis ruošiuosi parašyti apie tą 2 savaičių pasibuvimą Lietuvoj. Bet vis kažkaip neišeina:) Ne todėl, kad neturėčiau ką pasakyti (jau vien orgazminiai FlyLAL‘o skrydžių įrašo balsai ir jų vieta Lietuvos įvaizdžio kūrime tikrai verti atskiro įrašo), bet dėl to, kad niekaip nesusiguli mintys. Iš pradžių galvojau, va surysim visas nomedas, neliks akivaizdaus ryšio ir taip nusibrauks dalis melancholijos, bet nė velnio..
Galvoju, kad tai susiję su namų jausmu. Jei būtume skridę iš Zelandijos, – jausmas grįžus būtų kitoks. Kaip ne kaip, ten jau buvo namai, ten buvo žmonių, su kuriais visiškai nesimaivant galima gerai pasiurbti vyno, ir buvo draugių su kuriom valandų valandas gali aptarinėti ką tik išdygusio spuogo niuansus. Tokių dalykų atsiradimas bent jau man – užima šiek tiek laiko. Žodžiu pasidariau išvadą, kad norint sėkmingai prigyti naujoj šaly, turi joje išgyventi tam tikrą „karantino“ laikotarpį, kada namo geriau nevažiuoti:) Nes paskui labai smarkiai sau reikia priminti, o ko iš viso iš tos Lietuvos važiuoti. Va taip. Ne, ne. Čia jokia depresija nė nekvepia. Tik labai smagu buvo su jum visais pasimatyti (su kuo spėjau t.y.:) ir man to dabar baisiai ilgu..