Pirmos Velykos Australijoj

Be kiaušinių, be persivalgymo - su nežmoniškai daug vairavimo, daug dulkių ir smėlio. Tokios buvo mūsų Velykos. Buvom Naujojo Pietų Velso outback‘e - tolimam ir retai apgyvendintam Australijos regione.

Kelionė nuo Melburno iki Silvertono – tolimiausio mūsų kelionės taško – nei daug nei mažai: apie 900 km. Toliau važiuoti nebūtų užtekę nei laiko, nei ryžto. Ir ačiū dievui, kad daugiau neprisiplanavom, nes net su sąlyginai mažais atstumais ir iš viso suvairuotais 2500 km, nespėjom užsukti į kelias vietas, apie kurias buvau nemažai prisisvaigus. Taip jau būna, kai planuoji, kad per valandą nuvažiuosi apie 90 km, o kelias tau leidžia važiuoti max 25 km/h greičiu:)

O šiaip, jei per daug negalvoji apie tai, kiek dar liko kelio, vairuoti visai smagu. Kuo toliau į niekur – tuo draugiškesni vairuotojai. Visi vietiniai prasilenkiant pamojuoja arba bent jau pakelia smilių nuo vairo. Bėda tik ta, kad labai jau mažai tų vairuotojų būna. Visą kelią sugebėjom nuvažiuoti taip ir neaplenkę nė vienos mašinos:)

Pakelėse gyvenimo daugiau. Ganosi jaučiai, avys, ožkos. Nustebusiu žvilgsniu kiekvieną pravažiuojančią mašiną palydi emu. Vakarais kelkrašty, vis neapsispręsdamos šokti į kelią ar dar palaukti, medituoja kengūros. O tomis, kurios vis dėlto nusprendė šokti, bet nelabai laiku, – užkandžiauja ereliai ir varnos.

Partrenktų gyvūnų labai daug. Kai prisimenu, kaip gaila būdavo Zelandijos keliuose žuvusių oposumų, tai ant kiekvieno posūkio boluojantys kengūrų griaučiai atrodo dar žiauriau. Ir juokingai atrodo karts nuo karto kelio ženkluose skelbiamas telefono numeris, kuriuo galima skambinti, jei pamatei sužeistą gyvūną, – mobilus ryšys vis tiek veikia tik didesniuose miestuose. O iki jų neretai daugiau nei pora šimtų kilometrų žvyrkelio.

Kraštovaizdis monotoniškas. Net nežiūrėdamas į žemėlapį galėtum laisvai pasakyti, kur baigiasi Viktorija ir prasideda Naujasis Pietų Velsas. Viktorijoj viskas žalia ir labai įprasta akiai. Pietų Velse – kiek akys užmato raudonos dykynės, įkaitęs smėlis, nususę krūmynai ir nesibaigiantis kelias.

Tiesa, ten kur pačioj šiaurėj baigiasi Viktorija ir prasideda outback‘as yra vieta, kur teka visos upės. Atsimenat tą seną seną australų serialą, kurį rodė dar prieš visas verkiančius turtuolius ir vergę Izaurą? Ir nors abi upės (Darling ir Murray) tokio drumzlinumo, kad nė piršto į jas nesinori kišti – visas regionas atrodo kaip gausybės rago iliustracija: daugybė vynuogynų, sodų. Pakelėj į stiklainiuką įmetę 3 dolerius prigriebėm tokio didumo vynuogių, kokių net negalvojom, kad iš vis užauga.

Bet, - kelios dešimtys kilometrų gilyn į žemyną, ir viskas. Vieninteliai į valgomus daiktus panašūs objektai – smėly augantys ir į mažus arbūzus panašūs vaisiai. Neragavom. Bet rimtai žadėjom bagažinėj kokį vieną gerai parauginti, kad turėtume nors ką, kas nors trumpam nukreiptų musių dėmesį. Kankino jos nerealiai. Atrodo sustoji visiškai niekur. Išsitrauki ką nors valgyti ir tą pačią akimirką nuo sumuštinio ir nuo nosies pradedi vaikyti muses. Tas chaotiškas mosikavimas rankom yra vadinamas „outback hello“ - pradedi vaikyti muses, kažkas pagalvoja, kad čia jiems mojuoji, tada jie tau atmojuoja atgal –žiūrėk ir susibendrauji taip:)

Šiaip keliaudami dažniausiai apsistojam B&B („bed and breakfast“, kur šeimininkai duoda lovą ir pavalgyt ryte), bet paskutinę naktį išmaldavau Lino (jis gi totalus komforto mėgėjas), kad apsistotume fermoj.

Fermos yra kažkas tokio. Nežinau ar kada nors pasiekčiau tokį dzen lygį, kai tiesiog susitaikai, kad dulkių yra ir bus, ir kad jų net neapsimoka valyti. Vakare geri arbatą – arbatinukas švarus. Ateini ryte – visas nusėtas raudonom dulkėm. Ir taip viskas. Ir visada. Ir jokių gėlyčių aplinkui – vandens ne tiek jau ir daug, kad galėtum taip švaistytis. Ir artimiausias miestas bele kur. Ir geriausias draugas, kuris bet kada išklausys turbūt yra tik šuo.

Po vakarienės vienas kaimyninės fermos vaikinukas padainavo savo kūrybos dainą apie tai, kaip be proto gera yra po ilgo laiko ištrūkti ir nuvažiavus į miestą atsigerti šalto alaus. Bet vis tiek, jie visi man atrodė baisiai laimingi. Kai aplink nėra žmonių, už kuriuos nori būti šaunesnis ir kai niekas 24/7 netrimituoja apie krizę – gyvenimas matyt sukasi kiek kitaip:))

Va. O nakvynei ūkininkas mums davė swag‘ą.

Dar vienas žodis, kurį nelabai žinau kaip tiksliai išversti: čiužinys įmontuotas į brezento kokoną. Išeini į laukus, užsikuri laužą (kad naktį nesušaltum, nes temperatūra nukrinta dramatiškai), išvynioji čiužinį, pasitiesi paklodę, užsikloji patalais, užsitrauki brezentą ir miegi po atviru dangum. Kam slėptis nuo žvaigždžių palapinėj? Žodžiu, tikrų tikriausiais australietiškas reikalas. Kaip ir outback‘as. Niekur kitur - tik Australijoj:)