Lino šalikėliai

Man kažkaip be proto gražu, kai berniukai nešioja šalikėlius. Taip atmestinai apvyniotus aplink kaklą – kad neatrodo, per daug apie tai galvota, neatrodo per daug priderinta ir neatrodo pernelyg saldu. Vis bandydavau Liną apvynioti savais. Kažkaip niekaip nesigaudavo. Atrodydavo kaip meškis, supakuotas Kalėdoms su didžiuliu per kaklą perrištu kaspinu. Tada sugalvojau, kad matyt yra priežastis kodėl berniukam reikia skirtingų šalikėlių. Jie turi būti siauresni, ne tokie purūs ir šiek tiek ilgesni – čia kalbu apie standartinius bičukus – ilgų, liesų kaklų turėtojams turbūt reikėtų kitos teorijos:)

va. Tada prasinešiau per parduotuves. Neteisybė kažkokia. Analogiški mergaitiški dalykai kainuoja per pus pigiau ir bent jau yra iš ko rinktis.

Tada šalikėlius įtraukiau į savo rankdarbių programą ir pagaminau dryžuotą.

Labai pasisekęs projektas. Tinka su visokiais marškinėliais ir džinsais.

Tada Linas pasiskundė, kad darbe baisiai šalta. Kai per vietų dalybas iškovojo darbo stalą su vaizdu į jūrą, neapsižiūrėjo, kad vieta yra tiesiai po kondicionierium. Oj.. Kas tokią turi – žino, kad ten amžina šalčio skylė. Žodžiu, ta proga sunaudojau siūlus, likusius nuo Margaritos kojinyčių ir, kad neatrodytų labai žiemiška, prisiuvau languotos medžiagos pamušalą.

Na, šitas šalikėlis į metroseksualaus vyro garderobą turbūt niekaip neįsipaišo, bet baisiai tinka prie Lino asmenybės – toks vaikų draugelis, bobučių siaubas ir amžinas studentas:)

O šalikėlis savo šarmo tikrai turi. Šiandien su juo išėjo į darbą, tai pakeliui viena moteriškė vos nepadarė avarijos, nes būtinai norėjo sustoti ir sušukti, kad Linas atrodo nuostabiai:))) Dabar laukiu naujienų iš darbo. Tie du minkšti bumbulai ant šaliko galų turi kažką toooooookio.....