pasivazinejimas po apylinkes

Kazkaip nekoks tas pavasaris pas mus.. Lyja lyja, truputeli pasviecia saule ir toliau lyja.. viena is tokiu dienu issiruosem prasiblaskyti po Auklendo apylinkes. Patraukem i Matakana, mat buvau zurnale pasiskaicius apie tobula nediduko miestuko grozi ir mazom galerijom nusetas gatveles. Na ka, net nesustojom:)) pravaziuojant pro sali atrode per daug slapia ir negyvenama. Et, saule ne tik paslepia celiulita, graziai nurusvindama oda, bet ir suteikia sarmo vietoms, kurios is pirmo zvilgsnio neatrodo niekuo ypatingos. Tikrai taip:)
Tada visai netyciom sustojom prie ozku salos (goat island). Visur iskabineti zenklai "prasome nemaitinti zuvu". Is pradziu galvojom - siaip Zelandija, cia viska saugo, ka tik galima apsaugoti. Bet kai pamatem zuvis, tai is tikruju. Riebuliukes tokios, didziules ir spalvotos. Vis persekiojo mintis, kad taip realybej jau neturetu buti, o tik akvariume. Bet ka.. jeigu saziningai saugai...

Tesiam toliau maitinimo tema:)) kai issitraukem sumustinius, akimirksniu musu stala apgule antys, kirai ir zvirbliai. Visi paukstukai imite ir ryskiai priprate prie dosniu turistu. Mintyse perkratem visus draudimo zenklus ir neatsimine nieko, kas draustu pausktukus peneti, pasidalinom pietum. Ka jau cia...

idomiausia tai, kad arsios konkurencijos del maisto pasekmej, vietiniai zvirbliai igavo kolibrio bruozu. Is Vilmio ranku, kaip is skaniausio ziedlapio, lesiojo duonos trupinius ir visai nesinervino, kad didzioji dalis jo giminieciu turbut nesuprastu tokio draugiskumo zmonems.

Va taip. Siaip toks paprastas pasivazinejimas buvo. Pamazu pradedu jaustis naujosios zelandijos senbuve - kiekviena karta isejes i ta pati grazu parka negali gi spygauti kaip tobula ir nerealu:) Bet nuo no to ne kiek nemaziau norisi i ji iseiti..