kam nors reikia laimes recepto?

Si savaitgali buvom roziu festivaly. Rozes kaip rozes, daugybe ju, kiek akys uzmato susigrupavusios pagal spalvas, ziedyno formas, siek tiek isplerusios nuo saulekaitos ir beatiduodancios paskutini kvapa ju uostytojams.

.. bet pats festivalis turejo kazkokia nerealiai gera aura. Nezinau ar cia buvo organizatoriu uzmanymas ar siaip zmones buvo linksmai nusiteike, bet vos ne kiekvienam medzio sesely vis kas nors vyko: senukai belgai su tautiniais kostiumais strapinejo savo liaudies zaidimus, kazkas grojo ryla, issidabinusi geliu vainikais, mokytoja po rozynus vedziojo mokiniu burelius, dar kiti senukai suvaziavo savo antikvarinem masinom ir patys pasislepe po roziu krumais, tyliai stebejo jas beapziurinejancius zmones. Zodziu visi atrode kazkuo smagiai uzsieme, o tokiu zioplinetoju kaip mes, kurie visa tai stebetu is sono, nebuvo tiek jau daug.

va tada ir supratau, kad jei kas paklaustu koks, mano galva, yra laimes receptas, turbut pasakyciau: sauleta, rozem kvepianti sekmadienio popiete, is kazkur atpaukiantys rylos ir dainuojamosios poezijos garsai, vaikai, begainiojantys muilo burbulus ir belaizantys cukraus vata, linksmas neerzinantis surmulys ir dar daug daug mielu smulkmenu. Neimanoma jaustis nelaimingam:))


tikrai. nu pabandykit pusti muilo burbulus ir liudeti:)))

linkejimai dabar jau is tikrai pavasariskai siltos zelandijos:))