Kadangi sis savaitgalis buvo paskutinis ziemos savaitgalis, isskirapstem is namu isbandyti vieno didziausiu ziemines Zelandijos malonumu - karsto vandens papludimio. Tikra tiesa, malonumas didziulis ir tikrai kompensuoja ankstyva kelimasi sekmadieni, mat mirkti tuose saltiniuose (siltiniuose?) galima tik tuomet, kai yra atoslugis, o jis si karta buvo nuo 9 ryto iki geru pietu.
Nuotraukoj apacioj stovi Linas ir valgo obuoli. Bet esme yra uz Lino. Ta zmoniu minia - kasineja smeli ir iesko silto vandens sroviu.
O taip viskas atrodo is arciau. Procedura paprasta. Is pradziu reikia atsikovoti gera vieta. Mums pasiseke - Vilmis nuziurejo, kad kazkas jau eina namo ir greit isitaise jau israustoj baloj - beliko susitvirtinti sienas ir sureguliuoti vandens temperatura. Temperaturos reguliavimas, jei ka, yra istisas mokslas. Jei issirausi duobe blogoj vietoj, - gali tekti kas kelias minutes begioti iki vandenyno ir tampytis salta vandeni, jei issirausi kur per vesu, reikia issikasti griovelius, kad bala nuolat sildytu atbegantis karstas vanduo.
kai jau viska susireguliuoji, tada isirausi i smeli ir beveik gali kriukseti is malonumo. Tikrai taip - visa knisimosi po smeli procedura labai primena laiminga parseliu gyvenima:)
Tobula. O kai gerai ikaisti sonus, tada begi i vandenyna maudytis - vanduo dar toks saltas, kad ibridus keliolika metru, pradeda gelti kojas. Linas su Vilmiu net visa teorija isvyniojo apie skausmo slenksti, kai ibrendi zemiau juosmens:)) mano galva, tai daugiau tiktu teorija apie objektu pletimasi arba traukimasi prie skirtingu temperaturu...
Va taip. O bemirkstant matai kaip po truputeli kyla jura: vanduo ateina arciau ir arciau, kaimynai, issikase duobes arciau juros, iseina namo ir taip kol jura pagaliau apsemia visus karstuosius saltinius.
O paskui dar truputi pasibraizem po apylinkes. Linas rado akmeni, kuris kazkodel jam primine jo sirdi - buvo didelis ir sunkus.
as aisku galvojau, kad ta sirdis priklauso man, del to labai sypsojausi ir ta akimirka del nieko nesiparinau.
vat tokia tai grazi sio savaitgalio istorija.
pirmadienis, rugpjūčio 27, 2007
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
5 komentarai:
Fantastika!
Su pavasariu jumis. Arnegrisit i tevyne kaip tie pauksciai?:)
Nu blemba - JEGOVAI. Kitaip sakant PARSAI :))))))))
Skamba nuostabiai!
O mes savaitgali uzsiiminejome priesingais jums dalykais - lydejome vasara:) Visai gerai lydejosi:)
Linkejimai ir grazaus jums pavasario.
Kolosalnaij! ;)
Vienareiksmiskai! ;P
Ziuriu i tuos apnuogintus kunus ir nu niekaip galvoje nesusideda: ziemos palydetuves... ziemos... ir bikini ir jura...ir guli... po smeli kapstaisi...
Unreal! :)
Laurynas
Rašyti komentarą