Movember

Pagaliau. Pagaliau paskutinė lapkričio diena ir galiu nusiskusti ūsus. :)

Kaip jau minėjau Movemberis atsirado vyrų prostatos vėžiui ir depresijos žinomumui skatinti, kai vyrai visą lapkričio mėnesį nesiskuta ūsų (lapkritis (November) + ūsai (moustache) = Movember). Tokia jau mada Vakariečių pasaulyje, kad paviešinti problemas ir paskatinti aukojimą, tai kuriamos įvairios reklaminės kampanijos, kurios kažkiek šokiruoja ir jose gali dalyvauti bet kas. Jaučiu Movemberis yra viena pirmųjų tokio pobūdžio kampanija, kurios sėkmė įkvėpė ir kitus.

Kaip jau supratote iš pirmo sakinio, manęs ūsai per daug neužvežė :) Niekaip nesuprantu, kaip kiti vyrai savo noru augina ūsus:

• Man pavalgius visąlaik būdavo paranoja, kad pilna trupinių likę virš lūpos, o kartais net nepavalgius kildavo klausimų - kas gi ten prilipę.
  
• Nekalbu apie nepatogumus Živilei. Ką ten Živilė, man pačiam skaudėdavo, kai prisiliesdavau :))
• Plius dar mano tokie ūsai, kad net nesimato. Kolegos darbe tik paskutinę savaitę paklausė - "čia ką, Movemberio akcijoj dalyvauji?" :))
  
• O dar Živilė sakė, kad mane ūsai kokiais 5 metais sendina...

Ką čia daugiau berašysi. Tiesiog pasižiūrėkite nuotraukas:

1. Lapkričio 1 d:


2. Lapkričio 30 d.:


3. O čia alia fotosesija - su požiūriu (Meksikos "mafukas") ir trupučiu akių tušo ant ūsų:

Rainbow Lorikeet

Ech kažkaip negaliu neparodyti. Šitų papūgėlių pilni Viktorijos miškai ir parkai, bet į mūsų balkoną jos atskrido pirmą kartą. Man tai kažkaip labai gražu, o Linui baisu, kad jos nesugalvotų kur netoliese perėtis savo paukščiukų. Net iš išvaizdos matosi, kad nelabai subtilūs padarai. Ryškiai atrodo ir baisiai baisiai garsiai čirškia. Ir dar keliasi be proto anksti:)

Apie lietų ir vandenį Australijoj

Šiandien lyja. Lyja normaliai. Tada šviečia saulė. Tada lyja su ledukais. Tada vėl šviečia saulė. Ir taip toliau. Bet labiausiai man patinka, kai lyja ledukais. Priešais esantys namai, turi skardinius stogus, tai krušos barškėjimas primena tikrų tikriausią pasaulio pabaigą. O ledukai Melburne ne šiaip nykios ledo kruopelytės - vidutinis dydis – nykščio galo didumo:)



Čia keli jau gerokai aptirpę egzemplioriai mano delne - baisiai ilgai nesisekė nusistatyti fotoaparato su viena ranka:)
Po tokio lietaus per žinias kartais pasirodo pranešimų kaip ledukai iškirto ką nors gatvėj. Rimtas reikalas. Jei kieno galva minkštesnė, - galima ir smegenų sukrėtimą gauti. Ir kas baisiausia, jokios orų prognozės to dažniausiai nenumato. Dažniausiai sakoma, kad tikimės lietaus. O kiek ilgai ir kokio stiprumo to lietaus reikės tikėtis – niekas nežino. Už tai ačiū pasauliniam atšilimui. Dar gerai, kad Melburno ekstremalumas yra kruša. Kiti Australijos miestai praeitą savaitę buvo totaliai užtvindyti liūčių.. Dar kiti jau nežinau kiek laiko nematė iš vis jokio vandens.

O šiaip apie vandenį žinau jau visai daug. Australijoj vandens rezervuarų lygis yra stebimas su tokiu pat azartu kaip ir vis krentantys akcijų kursai:) Po kiekvienos didesnės liūties per žinias pasako, kad vandens rezervuarų lygis pakilo tiek ir tiek % ir dabar trūksta tiek ir tiek % iki normalaus lygio, kas man, kaip paprastai vartotojai, reiškia, kad duše be sąžinės graužimo galėsiu būti ilgiau nei rekomenduojamas 4 minutes:) Žodžiu lietus yra gerai. Dar gerai yra kuo mažiau skalbtis; auginti augalus, kuriems beveik nereikia vandens, o jei jau reikia, tada jų laistymui naudoti pačių susirinktą lietaus arba nuotėkų vandenį; grindis rekomenduojama šluoti, o ne plauti; normalias dušo galvutes pakeisti į tokias, pro kurias vanduo bėga silpnai kaip siusiukas ir t.t. Kai visa tai padarai – ant sąskaitų už vandenį šypsosi saulytė ir sako, kad „good job“, vandens sunaudojai mažiau nei rekomenduojama. Mes vis dar sunaudojam daugiau, tai mum saulytė nesišypso:(

Mažos savaitgalio tradicijos

Kai gyveni kažkur toli nuo namų ir nuo draugų, labai gelbėja naujų tradicijų susigalvojimas. Aišku, naujų draugų susiradimas irgi gelbėja, bet kad man apsidraugavimo procesas paprastai vyksta visai ilgai. Su tradicijom lengviau. Užtenka porą kartų kažką iš eilės padaryti, suprasti, kad toks procesas yra smagus – ir tą daryti nuolat. Taip mes susigalvojom mažas savaitgalio tradicijas.

Šeštadienio pusryčiams Linas kepa blynus. Turiu pastebėti, kad su kiekvienu šeštadieniu blynai vis gerėja ir gerėja. Kada nors nufotografuosiu kaip jis juos varto ore. Ir iškepa visus tokius skanius ir neriebaluotus. Kartais obuolinius, kartais su morkom, kartais su bananais, kartais tiesiog paprastus. Tada Linas pasidaro pieniškos kavos, aš mėtų arbatos, prisidėliojam uogų, uogienių ir ko tik tuo metu turim šaldytuve, ir susirangę balkono kėdutėse pusryčiaujam. Kartais diena būna šilta ir sėdim su saulės akiniais, o kartais (kaip, kad vakar) reikia ištaikyti laiką tarp liūties ir krušos. Bet šiaip turim tobulą balkoną su stogeliu, tai jei lyja ir šalta, tereikia susivynioti į antklodę.

Va. O sekmadienio pusryčių einam į kokią vietinę kavinukę. Melburnas - lauko kavinių miestas ir dar giriasi, kad yra Australijos kavos sostinė. Įtariu, net jei visą gyvenimą eitum pusryčiauti į vis kitą vietą – visų niekaip nespėtum aplankyti. Ką jau ten visų - mum prireiks gerų pusės metų kol papusryčiausim vien savo Fitzroy gatvės kavinėse:) O procesas irgi be galo smagus. Ryte prasikrapštai akis, nusileidi laiptais žemyn, pereini per vidinį kiemuką ir į kurią pusę pasuksi, ten verda rytinis gyvenimas. Visi stalai išnešti į lauką, šildytuvai virš jų tiems, kuriems šalta, nepastebimai šmirinėja padavėjos, vos ne po kas antru stalu tingiai išsitiesę guli pusryčiautojų šunys ir visur sklando kavos aromatas.


Aš pati kavos nemėgstu, bet dievinu jos kvapą. Tiesą sakant, ir geriu ją kartais vien dėl to, kad ji taip kvepia. Tada susirandi staliuką ir kokiai valandai tampi Melburno pusryčių ritualo dalyviu: tingiai stebi praskubančius gatvės stileivas (o tokių daug!!), žaviesi kavą geriančiom senukų porom, stebiesi niekada nematyta ir negirdėta stalo kaimyno šuns veisle, linkteli galvą nepažįstamam, bet iš matymo žinomam pusryčiautojui ir t.t. Žodžiu smagu. Tikrai.

O sekmadienio popietė - Sangrijos metas. Linas pusę Melburno parduotuvių išmaišė kol atrado kur jos pirkti. Šiandien ją gurkšnojam užsiskanaudami vyšniom. Hmmmm. Jei kas paklaustų ar norėčiau ką nors šią akimirką pakeisti savo gyvenime – sakyčiau ne.


Gražaus jum sekmadienio:)

Lino šalikėliai

Man kažkaip be proto gražu, kai berniukai nešioja šalikėlius. Taip atmestinai apvyniotus aplink kaklą – kad neatrodo, per daug apie tai galvota, neatrodo per daug priderinta ir neatrodo pernelyg saldu. Vis bandydavau Liną apvynioti savais. Kažkaip niekaip nesigaudavo. Atrodydavo kaip meškis, supakuotas Kalėdoms su didžiuliu per kaklą perrištu kaspinu. Tada sugalvojau, kad matyt yra priežastis kodėl berniukam reikia skirtingų šalikėlių. Jie turi būti siauresni, ne tokie purūs ir šiek tiek ilgesni – čia kalbu apie standartinius bičukus – ilgų, liesų kaklų turėtojams turbūt reikėtų kitos teorijos:)

va. Tada prasinešiau per parduotuves. Neteisybė kažkokia. Analogiški mergaitiški dalykai kainuoja per pus pigiau ir bent jau yra iš ko rinktis.

Tada šalikėlius įtraukiau į savo rankdarbių programą ir pagaminau dryžuotą.

Labai pasisekęs projektas. Tinka su visokiais marškinėliais ir džinsais.

Tada Linas pasiskundė, kad darbe baisiai šalta. Kai per vietų dalybas iškovojo darbo stalą su vaizdu į jūrą, neapsižiūrėjo, kad vieta yra tiesiai po kondicionierium. Oj.. Kas tokią turi – žino, kad ten amžina šalčio skylė. Žodžiu, ta proga sunaudojau siūlus, likusius nuo Margaritos kojinyčių ir, kad neatrodytų labai žiemiška, prisiuvau languotos medžiagos pamušalą.

Na, šitas šalikėlis į metroseksualaus vyro garderobą turbūt niekaip neįsipaišo, bet baisiai tinka prie Lino asmenybės – toks vaikų draugelis, bobučių siaubas ir amžinas studentas:)

O šalikėlis savo šarmo tikrai turi. Šiandien su juo išėjo į darbą, tai pakeliui viena moteriškė vos nepadarė avarijos, nes būtinai norėjo sustoti ir sušukti, kad Linas atrodo nuostabiai:))) Dabar laukiu naujienų iš darbo. Tie du minkšti bumbulai ant šaliko galų turi kažką toooooookio.....

Pokerio dienos

Na loterijoje nelaimėjome (nors kažkas nusišlavė beveik 22 mln.), bet gyvenimas neblogėja :)
Kadangi Lietuvoje susikroviau šiokį tokį banką pokeriui, o Melburnas yra Azijos ir Okeanijos pokerio Meka, tai vis padalyvauju atrankose į didelius superturnyrus. Šį savaitgalį bandžiau atsirinkti į PokerStars APPT pagrindinį turnyrą Sidnėjuje. Labai paranku - į laimėjimo paketą įeina startinis mokestis į turnyrą + pinigai kelionei bei viešbučiui. Tai galvojau nušauti du zuikius - ir pokerį pažaisti, ir Sidnėjų su Živile aplankyti (dar nebuvom juk)... "Ant padėklo" buvo 2 paketai į Sidnėjų už 8000 AUD, o dar trys galėjo laimėti bilietus į Aussie Millions antrą pagal dydį turnyrą už 1650 AUD.
Sunkus buvo turnyras. Ne dėl to, kad konkurencija stipri, bet kad visiškai nėjo korta ir negalėjau nė minutės atsipalaiduoti - turėjau improvizuoti ir laimėti bankus, kai jaučiau, kad priešininkas nieko nepripirko. Todėl labai apsidžiaugiau, kai išsilaikiau iki finalinio stalo. O tada atrodo lyg ir pradėjo sektis - super kortų negavau, bet kiekvieną kartą vos dalyvaudavau banke arba visi nusimesdavo, arba turėdavau geresnę kortą nei priešininkas. Taip pasiekiau laimingųjų penketuką. Sidnėjus atrodė ranka pasiekiamas, nes konkurentai neatrodė iš stipriausiųjų, bet...
Pokeryje tai vadinama "bad beat". Vienam senukui matyt atsibodo mano agresyvus žaidimas ir jis nusprendė sustumti visus savo žetonus - "all in". Aš neturėjau super geros kortos (A9), bet senukas jau toks neužtikrintas buvo, kad nusprendžiau, jog mano korta geresnė ir aš atsakiau visais savo žetonais. Aš buvau teisus - pas jį K10. Mano šansai laimėti 60-40. Pirmos trys kortos tinkamos man 239 (mano šansai 75-25), bet sekanti 10 ir man reikia, kad iškristų arba A, arba 9. Deja... Iškritau trečias! Trūko vos vos iki Sidnėjaus... Ech, na bet dabar turiu užtat bilietą į Aussie Millions, kur prizinis fondas virš milijono, o turnyro pradžia per mano gimtadienį. Tikrai turi pasisekti! :))
Tiesa, Sidnėjus dar visiškai nepalaidotas. PokerStars organizuoja dviejų pakopų nemokamą on-line atrankos turnyrą Australijos ir NZ žaidėjams. Kelias savaites niekaip nesisekė man prasimušti per pirmą atrankos barjerą, tai penktadienį (Živilės laimingą dieną) prieš išeidamas į Crown Casino sakau "Živile palošk už mane". Reikia patekti į šimtuką iš maždaug 3000 žaidėjų. Na ir ką, grįžtu iš kazino su pyragėliu, o Živilė merkia akį ir sako - prasimušiau į šimtuką!!! Valio Živilei!!! Taigi šį sekmadienį paskutinis šansas. Tiesa, užduotis žymiai sudėtingesnė - reikia iš 2000 būtinai užimti pirmą vietą! Tai palinkėkit man sėkmės!

Laiminga diena

Šiandien atsibudau apie šeštą ryto. Žaibavo pašėlusiai. Lijo irgi. Taip pasibaigė visos savaitės pavasarinio karščio maratonas, kai kasdien temperatūra pakildavo mažiausiai iki 35.3C ir čia šešėly:) Ir taip nė iš šio nei iš to sugalvojau, kad šiandien bus be proto laiminga diena. Jau vien dėl to, kad bus kuo kvėpuoti. Tada pasižadinau Liną ir jam pasakiau, kad šiandien bus laiminga diena. Nemanau, kad patikėjo. Bet yra kaip yra. Moteriškių nuojautos kartais būna stiprios.

Va. O tada man paskambino iš nekilnojamo turto agentūros ir pasakė, kad mūsų namų nebepardavinės, nes vargšui savininkui banko paskolos išankstinis išmokėjimas kainuotų apie $40,000... Valio!!! Dar vakar visiems virkavau, kaip čia viskas gali blogai baigtis, o baigėsi geriau nei gerai:)

Tada išėjau pabėgioti ir pirmą kartą gyvenime bėgioti buvo visai malonu. Na malonumas buvo gal ne nuo paties bėgimo, o nuo lietaus nuplautų medžių kvapo, bet vis tiek:)

Tada internete nusipirkau loterijos bilietą.

Tada beveik pabaigiau apsiūti sofą ir nė karto neįsidūriau į pirštą.

Tada su arbatos puoduku išėjau į balkoną ir galų gale supratau ką iš tikrųjų reiškia pasakymas „burkuoja kaip du balandėliai“.

Visada galvodavau, kad čia kilę nuo jų leidžiamo garso, bet dabar net nebežinau. Kaimynystėj įsikūrusi balandžių porelė sistemingai, neišleisdami absoliučiai jokio garso, burkuoja kokių 5 minučių trukmės intervalais. Maždaug 4.56” trunka glaustymasis, plunksnų rakinėjimas ir t.t. Tada 4 sekundes patelė leidžia balandukui užlipti ant nugaros ir ją pamylėti. Ir tada visas ritualas prasideda iš pradžių. Net nežinau ar jie čia ką tik susiporavę, ar šiandien laiminga diena ne tik man:)
O dabar laukiu, kas dar gero šiandien nutiks.
Gero jum laimingojo penktadienio:)

Rankdarbiai II

Tęsiant rankdarbių temą:) tiesą sakant, kai sužinojau, kad gali tekti kraustytis – apsižliumbiau. Kiekvieną kartą su Linu praeidami pro kokius namus su nuomos iškaba, vienas kitam pasidžiaugdavom, kad 3 mėnesius trukusios buto paieškos pagaliau baigėsi. Ką gi, gali prasidėti vėl. Kitą savaitgalį aukcionas, ir jeigu jo nenupirks koks investuotojas, vėl būsim benamiai.
Tiek to. Kurį laiką buvau sugalvojus, kad reikia baigti su visais rankdarbiais, nes kaip ir neapsimoka megzti servetėlių, kai nežinai kokioj skylėj galim apsigyventi. Bet persigalvojau. Net jei iš šitų namų ir reikės išsikraustyti, tai atsitiks tik po naujų metų. Ir kažkaip nyku gyventi tiek laiko visiškai nesinchronizuotoj įvairių, vienas prie kito nederančių, iš bele kur surinktų daiktų kratalynėj.
Tai va. Užsipirkau baltų ir juodų dažų, pusę metro baisiai gražios baldinės medžiagos iš IKEA ir gavosi toks staliukas su tokia kėdute.


Kėdutę Linas partempė iš gatvės... Žinau, šiek tiek bomžiška, bet taip visai teisinga elgtis:)) Melburne net buriasi eko bendruomenės, kurios bando gyventi nepirkdamos nieko nauja, na išskyrus maistą, vaistus ir kitas būtinybes). O staliuką sumedžiojau eBay už 5$.
Vat. O dabar vargstu su sofa. Ją pardavęs diedukas pasakojo, kad parduoda tik todėl kad neišgali susimokėti už jos aptraukimą. Pradedu suprasti kodėl. 22 metrai medžiagos, 5 dienos darbo, o galo nematyti..

Google ir usa vizos

Čia biški ne į temą, bet "malonu" matyti kaip google puoselėja lietuvišką "tautosaką".

google.lt suveskite usa vizos ir pažiūrėkite koks aprašymas prie Alfa.lt straipsnio įdėtas :)) Jei jau pakeista printscreen'as čia:

Great Ocean Road

Galiu garantuoti, kad kiekvienas gatvėj sutiktas melburnietis, paklaustas, ką reikėtų pamatyti Viktorijoj, nė nesusimąstęs išpyškintų: Great Ocean Road:) Nuo pat atvažiavimo visi mūsų klausinėjo ir klausinėjo: tai kaip? ar jau važiavot? ar matėt 12 apaštalų ir dar n visokių vandens uolų, pavadintų kokiais tik nori vardais. Tai va. Pagaliau galim sakyti - matėm. Gražu. Ir labai primena Zelandiją. Turbūt nuo šiol viskas kas gražu ir kas susiję su gamta primins Zelandiją:) Tiek to.

Australai be galo didžiuojasi tuo maršrutu. Vietiniai, kelią B100 vadina didžiąja jūros gyvate. Negali ginčytis, - tikrai rangosi ir tikrai didžiąją maršruto dalį palei vandenyną. Ir tikrai pati vietovė yra dramatiškai skirtinga nuo to, ką tradiciškai matai per langą važinėdamas po Viktoriją (daugiausia sulės išdegintus laukus, gumamedžius, akacijas ir t.t.). Ten niekas neskalambija varpais (bent jau kol kas:) dėl vandens trūkumo. Dėl to ten žydi daugiau gėlyčių, dėl to ten žolė yra žalesnė. Šeimininkė, pas kurią buvom išsinuomoję kambarį, pasakojo, kad jų regionas bene vienintelis Australijoj kur dar nėra nė karto uždraudę laistyti sodų.

O jūra? Orai važiuojant kaitaliojosi kas porą valandų, todėl ji kiekvieną kartą atrodė vis kitokia: rami, įsiutusi, atvirukinė ir ne. Graži kaip visada. Turbūt dar neesu mačiusi jūros ar kito banguojančio vandens telkinio, kuris man nepatiktų:))

Šiaip kelionės per daug neplanavom. Tik nakvynę susiradom iš anksto – tiesa, labai poetišku pavadinimu – „drugelių ferma“. O toliau stojom ten kur tuo metu norėjosi. Lornės miestuke pavalgėm fish‘n‘chips – tradicinis ozių maistas, turbūt drąsiai galintis pretenduoti į nesveikiausių patiekalų dešimtuką, nes riebalai varva per visus šonus. Bet, kad jau visas miestelis ten pietauja – pietavom ir mes.

Tada kitam miestuke prisivalgėm ledų. Hmmmmm šokoladiniai čili ledai. Sako, ta pati šeima ledus gamina nuo senų senovės. Kas ten žino ar tai nėra dar vienas sugalvotas reklaminis triukas, bet ledai tikrai skanūs. Tokie, kad kitą kartą pravažiuodamas be galo bijotum vėl juos ragauti, kad nesusigadintum skonio, likusio atminty:)

Tada laipiojom medžių viršūnėm. Smagi pramoga. 600 metrų ilgio metaliniai takai, įrengti 47 metrų aukšty. Eini ir rankom gali paliesti priešistorinio atogrąžų miško medžių viršūnes. Linui nebuvo lengva:)

Tada didžiuliam braškyne skynėm ir valgėm braškes.

Šiaip nerealiai miela idėja. Diedukas užsodino 2 hektarus braškėm ir pats jų beveik neskina. Suvažiuoja šeimos su vaikais, turistai, šiaip aplinkiniai ir viską nuskina. Kilogramas kainuoja vos ne tris kartus pigiau nei parduotuvėj, skindamas gali prisiragauti ir dar prisiskini tos rūšies ir tos formos, kurios tau pačios skaniausios ir mieliausios akiai. Aišku jam pasisekė, kad visa tai vyksta ten, kur braškių sezonas yra ko ne 7 mėnesiai ir kad jis tas braškes augina išimtinai sūrininkų ir pienininkų regione - konkurencijos kaip ir nėra:) O braškės su gerai panokintu bri sūriu yra absoliučiai tobulas derinys:)

Taaaaip. Sūriai. Timboon‘as yra miestukas į kurį norėčiau sugrįžti. Vienoj sūrių fermoj valgėm priešpiečius. Čia jau žodis tobula yra per lengvas. Greičiau dieviška. Sūrio mylėtojų rojus. Numiriau ir iš naujo atgimiau beragaudama vieną rūšį po kitos:) Ir visa tai vyko nerealaus grožio sode. Žodžiu jeigu taip atrodo pelių ir žiurkyčių rojus – nuo šiol nebeįsižeisiu, jei kas supykęs išvadins mane žiurke:))

Va taip. Tas savaitgalis buvo iš tų, kurie laikui bėgant darosi tik dar geresni ir mielesni..

Tiesa, pamiršau paminėti echidnas ir muses. Echidnos, kaip Zelandijoj oposumai, nuolat savižudiškai lindo po ratais.

O musės. Et... verta atskiro parašymo. Jeigu, kas ir sugeba sugadinti akimirkos žavesį tai jos. Ieškodamos drėgmės jos lenda į akis, nosį, ausis. Visur. Fu.

Melburno taurė 2008

Šiaip gyvenimas Australijoj vyksta sporto ritmu. Žiemą visi žiūri australietišką futbolą, vasarą kriketą, o tarpusezoniu – žirgų lenktynes. Spalį ir lapkritį Melburne vyksta „Spring racing Carnival“. Tada mieste žymiai padaugėja skrybėliuotų ir suknelėmis vilkinčių mergaičių, gražiai pasipuošusių berniukų ir šiaip suvažiuoja žirgų sporto ir mados gerbėjai iš visų pakampių.

Žodžiu šurmulio ir stebėtinų objektų tikrai netrūksta. O visą karnavalą kiekvienais metais karūnuoja Melburno taurė. Čia pačios pačiausios varžybos iš viso lenktynių martono. Vyksta jos pirmą lapkričio antradienį ir kad jau visi eina tų varžybų žiūrėti, ta diena Viktorijos valstijoj yra atostogos.
Va. Šiaip aš masinių renginių nemėgstu, bet pirmadienį pamačius kaip šluojamos visos iš eilės suknelių ir galvos papuošalų parduotuvės – neatsilaikiau:) Nusipirkom bilietus, truputį pasipuošėm, kad visai neiškristume iš konteksto, ir nuvažiavom.

Super!!! Karnavalas prasideda jau tramvajuj. Visos mergaitės įdėmiai nužiūrinėja viena kitas ir lengviau atsidūsta tik tuomet, jei nusprendžia, kad naujai įlipusi tikrai nėra gražiau apsirėdžiusi. Grožio kriterijai įvairūs aišku. Australės nekompleksuotos, ir jei suknelė ryškiai per trumpa arba besirengiant išplyšo užtrauktukas – niekis, nėra nieko tokio ko nepataisytų alkoholis:) Linksmybės prasideda nuo pačio ryto. Kadangi į pačias lenktynes negalima įsinešti jokių gėrimų, o visa spauda trimituoja, kad dėl ekonominės krizės reikia taupyti – visi pradeda apšilinėti dar namuose, tad pasiekus Flemingtoną minia jau trykšta energija ir linksmumu.
Šiaip jei detaliau kalbėti apie pupas ir madas (ooooo galėčiau apie tai rašyti ir rašyti!! inspiracijos šiandien prisisėmiau į valias:) tai visos tobulosios ir dizainerių aprengtos, ryškiai neperka „general admision“ bilietų:) į jas pasižiūrėti galima per TV arba gerai prisiartinus fotoaparatu:)

Bet nieko. Užteko ir pupų ant pievutės.

Šiaip visai juokinga, kai pagalvoji. Visam išsiruošimui sugaišti mažiausiai porą valandų, į aprangą suinvestuoji mažiausiai vienos savaitės atlyginimą, o tada susirangai ant žemės, jei pasiseka – ant pievutės ir likusį blaivų laiką galvoji kaip surangyti kojas, kad nesimatytų kelnaitės:)

Gerai, kad blaivus laikas greitai baigiasi:) Diena vėsi, tarpai tarp bėgimų gana nemaži, viena taurė, kita – žiūrėk ir smulkmenos nebekvaršina galvos.
Va. Gana apie pupas. Melburno taurė yra šiek tiek ir apie žirgus ir lenktynes:) Padalyvavom lažybose. Aš stačiau už žirgą vardu Barbaricus.

Iš esmės dėl to, - kad jis turi tokį vardą ir dar dėl to kad yra pilkas. Linas statė už Zipping‘ą. Nelaimėjo nei vienas, nei kitas, bet mano Barbaricas bent dalį finalinių rungtynių bėgo pirmas. Tai kas kad pabaigė trečias nuo galo:))))) Žodžiu nelaimėjom nieko. Pasisekė tiems, kas atspėjo laimėtoją. Laimėjimai buvo 46:1.
Tai tiek. Smagu visai buvo. Jei kitais metais atvažiuosit tokiu metu - tikrai vesimės:))