penktadienis, rugsėjo 26, 2008

Pusė penkių ryto.. nebemėgstu skrydžių, kurie trunka ilgiau nei 10 valandų..

Turbūt iš pavadinimo aišku, kad gyvenu dar tikrai ne Australijos laiku. Kažkaip sunkiai sekasi šį kartą:) Linas visada sakydavo, kad jam kelionė prieš laiką yra sunkesnė nei pagal jį. Galvojau - seni kaulai. Man visada viskas buvo gerai ir beveik niekada nesuprasdavau ko čia visi taip verkia dėl to vadinamojo „jet lag‘o“. Nu pakvailioji pirmą naktį ir viskas. Bet kai ir antrą naktį nemiegi ir antrą dieną esi vos ne komoj, tai nori nenori mintyse pradedi dėlioti sąrašą taisyklių, kurių vis dėlto reikia laikytis.

Va taip. Dabar į sąrašą reikalavimų bilietams matyt teks įtraukti punktą, kad galutinį kelionės tašką reikia pasiekti vakare. Tikrai nėra nieko blogiau, nei daugiau kaip 32 valandas trukusią kelionę, baigti anksti ryte. Žinai kad negali miegoti iki vakaro, nes bus blogai, bet nemiegoti neišeina:) Prieš kelionės galą šiuo klausimu dar pasitarėm su stiuardu. Sako jo.. Sudėtingas reikalas. Jis tipo pamiega pora valandų, tada kažką pasyviai veikia dieną, tada nueina į sporto salę ir nusikala iki negalėjimo. Ir tada miega visą naktį kaip kūdikis. Planas neblogas. Aš tą porą valandų pratęsiau iki 4, tada iki 5, tada iki 6 valandų miego.. Kiekvieną kartą prabudus ir vien pagalvojus, kad jau dabar reikėtų keltis, prasidėdavo baisios pagirios. O nuo minties apie kažkokius sportus pasidarydavo dar blogiau:) Va taip. Trumpai reziumuojant – kadangi laikytis pagrindinės taisyklės miegoti ir valgyti tos vietos, kurioje esi, režimu ne visada gaunasi – matyt kad teks prie bilietų kainų medžioklės pridėti ir laiką. Iš vis neįmanoma užduotis, sakyčiau:)

Tada antra taisyklė būtų – nagais ir dantim kovoti dėl vietų prie avarinio išėjimo. Dabar ekonominės klasės vietos pasidarė dar ekonomiškesnės, ir net man, ne baisiai ilgų kojų lietuvaitei, yra gana sudėtinga talpiai susipakavus ištverti visą kelionės laiką; nekalbu jau apie pastangas užmigti:) Tiesa, jei mergaitė, kuri tau rezervuoja tas avarines vietas atrodo pasimetusi ir tik iš n-tojo karto supranta ko tu nori – pasimetimas matysis ir rezervuotose vietose:)) Visos vietos buvo kaip ir norėjom - prie avarinių. Tik skrendant iš Vilniaus ir iš Amsterdamo sėdėjom nugara į avarinį... Aišku tokiu atveju pagrindinio tokių vietų gėrio, - daugiau vietos kojoms, nereikia nė tikėtis. O svarbiausia - negali pykti. Vietos tikrai kaip prašyta..

Va. Na ir dar elementarus dalykas ant kurio šį kartą visai žiauriai pasimoviau:) Kadangi skrandžiui tenka iškęsti irgi nemažą stresą: valgymas, nemokamo alkoholio vartojimas ko ne kiaurą parą ir t.t, - egzotiškuose oro uostuose turbūt geriau rinktis klasikinį žarnas užkemšantį McDonald‘ą ar KFC arba iš viso nevalgyti. Vietinės Kuala Lumpūro sriubytės, bent jau man buvo tikrai ne visai į naudą..

Tai tiek. Manau sugeneruočiau dar milijoną šiaip patarimų ilgiems skrydžiams, bet reikia eiti migdytis. Kitu atveju turėsiu trečią kominę dieną ir trečią bemiegę naktį. Hrrrrrr. Nekeliaukit, vaikai, taip toli. Tikrai.

5 komentarai:

Vilmis rašė...

Tai gal jau labas rytas ? :)
Va įdomus puslapis yra
http://www.seatguru.com
O su avariniais išėjimais tai reikia atsargiai - niekad neįmu vietos prie lango, nes tos durys kartais taip išsikišusios būna, jog nėra kaip normaliai kojų ištiesti.

Anonimiškas rašė...

O del daznu avariniu isejimu patikrinimu, hermetizacija nera pati idealiausia tose vietose, po ilgo skrydzio gali atsirasti nerealiai didelis galvos skausmas... del taip vadinamos hipoksijos... savi pliusai, savi minusai tie avariniai isejimai :)

Marko

Zivile rašė...

galvojau apie tave, kai rasiau apie skrydzius:)anyway, sugriovei paskutini mita, kad galima puse velnio keliauti super ekonomine klase:)))

zela rašė...

sveiki sugrize namo. kad ir blogos nuotaikos :)

FK rašė...

Tai kur naujienos ?:)