Buvom šią savaitę pasiklausyti aklo aborigenų dainiaus Gurrumul'o.
Pasirodymas toks paparastas paprastas. Gurummul'as nieko nekalba ir tik dainuoja.
Nerealu. Vienu metu beveik apsiverkiau. Sako, daug jautrių dūšių susigraudina. Paskui paaiškėjo, kad mane beveik pravirkdžiusi daina buvo apie tuną, kuris laimingas sau nardo vandenyne.
Galvoju, kad čia buvo pirmas kartas, kai visai netikėtai susidūriau su dviem totaliai skirtingom pasaulėjautom. Bet kuri lietuvių liaudies daina su tokiu emociniu užtaisu, būtų mažų mažiausiai apie Veroniką, kurią paliko bernelis ir kuriai vienintelė išeitis yra eiti ežeran.
O dabar Liną varau iš proto stūgaudama: mārrma djiḻawurr ŋāthinana, nambawu ḻarruŋana Guwalilŋawu. Paklausykit.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
5 komentarai:
man patiko, ramina, lyriska:)
Primena Mamontovo "Laužo šviesą":)
Wau, kokia fantastiškai nuostabi daina. Ačiū, kad pasidalinote ispūdžiais. Taip gera pasidaro paklausius tokios melodijos, tokio gražaus balso....Niekad negirdėjau tokio dainininko....
Atsitiktinai pas jus patekau, šiltas ir jaukus Jūsų dienoraštis, smagu pasidomėti kaip Jums sekasi, nors mes visai nepažistami, bet esame šios žemės gyventojai. Linkėjimai iš Kauno ir sėkmės Jums.
Rašyti komentarą