pirmadienis, birželio 02, 2008

Kaip Australijoj ieškojom Australijos...

Jau beveik visą mėnesį gyvenu Australijoj, o Australijos jausmo kaip neatrandu taip neatrandu.. Melburnas – nerealus kosmopolitiškas miestas, bet jei nežinotum kuriam pasaulio gale jis yra, galėtum ramiai įsivaizduoti, kad gyveni Stokholme ar dar kur nors. Tikrai. Vieną vakarą net kengūrienos troškinį gaminau, kad pasijusčiau kaip Australijoj – nė velnio nepadėjo:)) Žodžiu neliko nieko kita kaip tik išsikrapštyti iš miesto. Šeštadienį susikrovėm visus šilčiausius drabužius (pas mus jau žiema!!!) ir išvažiavom į kalnus – Grampians nacionalinį parką. Jei ką, pirmą kartą savo noru pasirinkau kalnus, o ne jūrą.. Kažkaip sugalvojau, kad kalnuose tos Australijos bus daugiau, nei prie vandenyno, kuris vis tiek primena Zelandiją...
Va taip. Po 4 valandų intensyvaus vairavimo, neaprėpiamų rudenėjančių laukymių, gumamedžių giraičių...

...daugybės kelio ženklų įspėjančių apie kengūras ir koalas, ir pirmos foto blykstės už viršytą greitį (!!) atvažiavom į Halls Gap. Google eilinį kartą viską supasakojo teisingai: miestukas mažutis, vos 300 nuolatinių gyventojų ir šimtai vietų kur galima apsistoti. Žodžiu nakvynės paieška ilgai netruko:) Susimokėjom $100 ir įsikūrėm turbūt gražiausioj vietoj, kokią tik galima už tokią sumą nusipirkti: kalno papėdė, mažas namukas su žavia veranda ir priešais esančioj pievelėj besigananti kengūrų šeimyna..

Ir tada prasidėjo kažkokie x failai.. Man per kelias sekundes išsivystė keistas, medikų turbūt dar neaprašytas kengūros sindromas. Kaip tą sindromą paaiškinti nežinau, bet aš priklausau tai žmonių kategorijai, kuri beveik niekada į nieką perdėtai entuziastingai nereaguoja ir labai retai kuom nors be išlygų žavisi. Galų gale aš juk gyvenau Afrikoj ir jokio dramblių, liūtų ir kitų laukinių gyvūnų sindromo tikrai neturėjau! Bet pamačius kengūrų šeimyną iš taip arti - visiškai suskydau, nekoordinuotai mosikavau rankom ir visaip kitaip man nebūdingai reagavau. Taip kaip atrodau žemiau esančioj nuotraukoj (tikrai ne žavingai!!!!) turbūt atrodžiau kiekvieną kartą jas pamačius:) Linas buvo šiek tiek pakraupęs, o sodybos šeimininkai tesugebėjo išspausti: „ooo.. tau tikrai jos patinka..“...

Va. Dabar apie kengūras galiu papasakoti visai daug. Išsiklausinėjau viską, nuo to kaip jos miega, iki kaip dažnai šeimos galva pamyli savo kengūrienes:)) Ir jei kada būsit Australijoj ir girdėsit žemę dundant, – įtariu tai nebus žemės drebėjimas, o tiesioj striuoksinčių kengūrų sukeltas šalutinis efektas:))
Visą kitą laiką, likusį nuo hipnotizuojančio kengūrų stebėjimo, praleidom beklaidžiodami po kalnus. Gražu be proto. Tobulas metų laikas taip pat: lauke maždaug +8C tai ne per karšta kabarotis po uolas, o ir gyvatės po kojom nesimaišo, nes jom sezoninis turistų gąsdinimo metas tikrai ne žiemą. Tiesa, mūsų tingaus gyvenimo būdo išlepintos kojos po tokių pasivaikščiojimų paskui drebėjo kaip pagaliukai, bet čia tik į gera, turbūt:)
Va. O vakare sėdėjom savo namuko verandoj, gėrėm karštą vyną ir pliurpėm apie tai kokios labai skirtingos šalys vis dėl to yra Zelandija ir Australija..
Zelandija sąlyginai mažutė šalis, su kvapą gniaužiančiais peizažais ir beveik nematoma, bet žmogui labai draugiška fauna. O Australija – dar mums nesuvokiami atstumai ir erdvės, ir kiekvienam žingsny sutinkami laukiniai gyviai. Tikrai ne visada labai draugiški..
... Taip bešnekant per tą pačią pievelę, kur dieną ganėsi kengūros, lėtai šniukštinėdama žvarbų nakties orą, prabėgo lapė. Tikrų tikriausia, lapė!
Tai tiek šiam kartui. Šį savaitgalį Australija švęs karalienės gimtadienį, tai turbūt vėl kur patrauksim:)

3 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Faina :) O pas mus vasara prasidejo!!
Savaitgali atsokom Aurimkos ir Gintares vestuves.

Anonimiškas rašė...

o plaukucius dazei ar jie naturaliai rudi?

Zivile rašė...

ne rudi!! esu 100% lietuvos pilkoji:) o ataugusi plaukuosena vadinas "apipesiotas anciukas". ir kas tiki kad "svieziai" atauge plaukai yra svelnus - tai netiesa! kokie buvo pries tai, tokie ir atauga..