Kai gyveni šaly, kuri neturi Lietuvos ambasados, visai neprošal karts nuo karto perbėgti per pasinius ir kitus dokumentus ir susižiūrėti jų galiojimo laiką, o planuojant didesnes keliones dar ir tuščių paso puslapių kiekį. Tada arba susidėlioji kelionę namo arba laikai pulsą kada planuojamos konsulinės misijos, kurių metu visus dokumentinius reikalus ir susitvarkai.
Jei namo, tai viskas kaip ir aišku. Bet jei popierius tvarkaisi konsulinės misijos metu - visi labai išsigąsta reikalavimų pasinėms ir kitoms asmens dokumentų nuotraukoms. Formatas keistas, reikalavimų irgi nemaža krūva, o australai atsipūtę ir prašo šypsotis. Visas suplukęs nuo pastangų atrodyti jauniau ir geriau, - bandai aiškinti, kad šypsotis lietuviškuose dokumentuose negalima, nes šypsena neįeina į natūralios veido išraiškos apibrėžimą (true story: sekant "Asmens Dokumentų Išrašymo Centro prie Vidaus Reikalų Ministerijos"
instrukcijom, - šypsena yra prilyginama nenatūraliai grimasai. Įsivaizduoju, kiek bandymų reikia kokios n-tosios amerikos lietuvių kartos palikuonims, kol išgaunamas rezultatas, kuriame nesimato nė vieno danties).
Iš elementaraus tingėjimo vaikščioti po vaistines ir kitas įstaigas, kurios Australijoj užsiima dokumentinių nuotraukų gamyba, aš dariau kitaip. Pirmiausia peržiūrėjau visus appsus. Nieko gero. Arba appsas kainuoja ir nėra "lite" versijos, kad būtų galima pažiūrėti kaip lengvai viskas ten dėliojasi, arba jame nėra Lietuvos, arba visos EU priklausančios šalys suplaktos į krūvą.
Žodžiu paprasčiausias pasirodė DIY kelias.
1) Su telefonu pasidariau gal 50 savo nuotraukų. Čia rimtai. Kelios priežastys. Save fotkinant gana sunku pečius laikyti taip, kad jie atrodytų tiesiai (nebet turit kokį tai prietaisą profesionaliam selfių darymui arba galit lengvai įtikinti skeptiškai nusiteikusį sugyventinį/draugą ir t.t., kad tikrai pasaulis nesugrius, jei fotkę pasui pasidarysi pats). Be to, tik iš tokio kiekio (bent jau aš) galiu atsirinkti keletą nuotraukų su neperkreiptu veidu, vienodom akim, geru fokusu ir t.t ir t.t. Gal akivaizdu, bet labai svarbu, kad už nugaros būtų balta siena ir kambario langas tiesiai, o ne kaip nors per kampą. Pasirinkit dienos metą, kai daugiausiai natūralios šviesos. Žodžiu standartiniai reikalavimai vidutiniškos kokybės nuotraukai naudojant vidutiniškos kokybės telefoninę foto funkciją.
2) Atsirenkam keletą, kurios geriausiai atitinka visus kriterijus. Padarom jas juodai baltas. Po šitos procedūros nuotraukų pasirinkimas dar labiau turėtų sumažėti. Tada tą ar tas kelias likusias "iš akies" apkerpam, kad atitiktų proporcijų reikalavimus. Save.
3) http://online-passport-photo.com/. Kadangi opcijos Lietuva menu nėra, pasirenkam Graikiją (tie patys dydžio reikalavimai kaip ir lietuviškiems dokumentams). Išsirenkam foto popieriaus dydį. Aš rinkaus 4 x 6. Visa kita toliau pagal jų instrukcijas. Dar kartą nuotrauka apkerpama (tik šį kartą jau ne "iš akies") ir voila! Turim skaitmeninį asmens dokumento nuotraukos variantą. Dar kartą peržiūrim ar normaliai atitinka reikalavimus. Jei nėr 100% ramybės, kad gerai - pakartojam antrą žingsnį. Aš procesą kartojau 6 kartus. Vienur padidinau kontrastą, kitur mažiau apkirpau, kitur daugiau ir t.t.
4) Nuotrauką atsispausdinam ant foto popieriaus. Arba namie. Arba bet kur kur spausdina nuotraukas. Aš visus 6 variantus atsispausdinau vietinėj vaistinėj už 54 centus.
Viskas puikiai tiko. Naują pasą turėčiau gauti per 3 mėnesius.
p.s. belaukdama savo eilės dokumentų pridavimui, padėjau užpildyti popierius lietuviškai nekalbančiam australui, kuris aplikavo antrai (Lietuvos) pilietybei. Senelis - lietuvis. Močiutė - vokietė. Mama lietuviškai nemokėjo nė žodžio, jis moka pasakyti "labas rytas". Paso reikia, nes planuoja gyventi Anglijoj. Hmmmm dvigubos pilietybės klausimas... Žinau, kad net dauguma mano pažįstamų yra gan negatyviai nusiteikę šiuo klausimu, ypač kai kalba eina apie paskutinės bangos emigrantus. Bet kažkaip lengvai apmaudu, kad aš jau 6 (!!!) metus gyvendama Australijoj negaliu patapt jos piliete, mainais neatiduodama lietuviškosios. Tiek metų gyvenant kitoj šaly natūraliai pradeda rūpėti jos gyvenimas. Norėčiau turėti balsavimo teisę. Žodžiu užpavydėjau tam bičukui ir dar gerą pusdienį persekiojo tokios čiut neteisybės jausmas.
p.p.s ne, pridėjau tikrai ne pasinius reikalavimus atitinkančią nuotrauką. Kažkaip nesinori per daug padėti Nigerijos sukčiams. Bet dydis toks, kokio reikia.