Mum visi keliai dažniausiai veda atgal į Zelandiją. Aš vis kaip užsikirtus plokštelė visiem pasakoju, kaip kada nors mes ten vis tiek grįšim gyventi. Nu gera ten. Ir draugai faini ten. Ir tas antrinių namų jausmas nusileidus gerai pakutena paširdžius kaskart.
Praeitą savaitagaį išbandėm naują (mum) ilgo savaitgalio konceptą. Susimatėm su draugais Velingtone ir kitą dieną keltu išplaukėm į Piktoną. Kaimą / miestuką pačiam pietinės salos viršuj.
Piktone kitą dieną prasimalėm su jūriniais kajakais, ir prasivažinėjom kalnų dviračiais Karalienės Šarlotės treku. Maždaug 15km jūra ir 15km kalnais.
Tiem kas sportuoja ir šiaip aktyviai gyvena, šita visa istorija turbūt bus iš pfffft serijos. Bet mes pastaruoju metu buvom ikritę į tingų gyvenimo ir atostogų ritmą. Nu iš tos serijos, kai grįžti iš atostogų ar savaitgalinės išvykos ir geriausia istorija yra apie tai, kad viešbučio pagalvių meniu buvo gan ribotas ir kad pusryčių kiaušiniai buvo pervirti (aišku pervirti kiaušiniai vis didėjančio kulinarinio nuovokumo kontekste vienaip ar kitaip yra mikro tragedija, bet apie tai kitą kartą).
Žodžiu pradėjom nuo kajakų. Apie Zelandijos ir konkrečiai Marlborough Sounds grožumą poemos nesudėsiu. Po kelių valandų žado atėmimas vis tiek pasidaro default būsena.
Rytinis plaukimas buvo toks tobulai tylus ir ramus. Banga ateidavo tik kažkur toli praplaukus laivukui. Prasilenkėm su vieniu seniu, kuris išdidžiai parodė sugautą žuvį mutantę. Nu maždaug tokio dydžio, kad jam jau beveik reikėjo dviviečio kajako tai žuviai susidėti.
O priešpiet mum atpūtė debesų ir gerokai užbangavo. Labai džiaugiaus kad turėjom savo senį, kuris mum rodė kelią per tas bangas, nes bučiau užpanikavus ir irklu priplojus Liną, nes stresinėse situacijose dažniausiai dėl visko būna kaltas jis:)
O tada sėdom ant dviračių ir į kalnus. Dabar juokinga prisiminti, nes turėjom 4 valandas tiem 15km įveikti ir aš galvojau, kad čia viskas easy ir mes spėsim ne tik nuvažiuoti, bet ir parvažiuoti ir dar į ankstesnį laivuką suspėt. Mynėm beveik visas 4 valandas į vieną pusę..
Per purvynus dviratį vedžiaus, nes slysta kaip biesas, o takas gal metro platumo ir tada nuostabus skardis. Vienoj vietoj padėjom iškelt vieną bičuką ir jo dviratį. Dviratis jo tai palūžo, o bičukas tik pakraujavo. Žodžiu. Purvyno etapais vis prisimindavau pusseseres šeimyną ir kaip juos visus veža su mašina per purvynus duotis. Ne mum :)
Bet šiaip smagu. Ypač ten kur sausa ir dar kai nuo kalno žemyn važiuoji. Bet tikrai ne tiek smagu, kad trankymąsi po kalnus įrašytume į smagių ir kartotinų užsiėmimų sąrašą.
Tai tiek. Einam dabar tingių šeštadienio pusryčių. Su tobulai pavirtais kiaušais.
Tiem kas sportuoja ir šiaip aktyviai gyvena, šita visa istorija turbūt bus iš pfffft serijos. Bet mes pastaruoju metu buvom ikritę į tingų gyvenimo ir atostogų ritmą. Nu iš tos serijos, kai grįžti iš atostogų ar savaitgalinės išvykos ir geriausia istorija yra apie tai, kad viešbučio pagalvių meniu buvo gan ribotas ir kad pusryčių kiaušiniai buvo pervirti (aišku pervirti kiaušiniai vis didėjančio kulinarinio nuovokumo kontekste vienaip ar kitaip yra mikro tragedija, bet apie tai kitą kartą).
Žodžiu pradėjom nuo kajakų. Apie Zelandijos ir konkrečiai Marlborough Sounds grožumą poemos nesudėsiu. Po kelių valandų žado atėmimas vis tiek pasidaro default būsena.
O priešpiet mum atpūtė debesų ir gerokai užbangavo. Labai džiaugiaus kad turėjom savo senį, kuris mum rodė kelią per tas bangas, nes bučiau užpanikavus ir irklu priplojus Liną, nes stresinėse situacijose dažniausiai dėl visko būna kaltas jis:)
Per purvynus dviratį vedžiaus, nes slysta kaip biesas, o takas gal metro platumo ir tada nuostabus skardis. Vienoj vietoj padėjom iškelt vieną bičuką ir jo dviratį. Dviratis jo tai palūžo, o bičukas tik pakraujavo. Žodžiu. Purvyno etapais vis prisimindavau pusseseres šeimyną ir kaip juos visus veža su mašina per purvynus duotis. Ne mum :)
