Pirmoji komandiruotė

Jau rašiau, kad pas mane darbe labai aiškiai matosi noras paišlaidauti. Dar nesugalvojau kokį kompleksą tai slepia, bet kažkokia nelabai logiška priežastis vis dėlto turėtų būti.

Tai va. Išlaidavimo viršūnė turbūt yra komandiruotės. O kad jau beveik visi klientai yra Sidnėjuj – tai tų komandiruočių vis pasitaiko. Aš šią savaitę buvau paskraidinta į Sidnį susitikti su savo klientais.  Susitikimai kaip susitikimai. Mano pagrindinė užduotis buvo pasirodyti protingai, o kad ta tema, kuria turiu pasirodyti protinga, dar negaliu laisvai šnekėti, nes nieko dar nežinau, tai daug šypsojausi ir daug linksėjau galva:) Žodžiu komandiruotės turinys – nieko ypatinga. Bet komandiruotės techniniai dalykai - super. 

Kelionė į Melburno oro uostą – limuzinu. Baisiai elegantiškai apsirengęs vairuotojas ateina iki buto durų ir prigriebia visus čiumodanus. Aišku, kai man pasakė, kad laukčiau limuzino, aš jau buvau pradėjus mėgautis smagia beskonybe ir jau džiaugiausi kaip visiems pasakosiu, kad į oro uostą važiavau neoficialia mergvakarių transporto priemone, bet ne – tiesiog naujas limuzinų klasės automobilis. Vat. Tada skrydis ekonomine klase. Tada vėl asmeninis vairuotojas su nepadoriai prabangiu auto. Tada susitikimai, pietūs ir vakarienė su klientais. Tada nakvynė 5 žvaigždučių viešbuty, kurio lovos dydis turbūt toks koks dabar yra mūsų su Linu miegamasis ir t.t.  Žodžiu viskas labai keista ir kažkaip netikra.

Vėliau paklausiau savo direktorės kam visas tas „show-off‘as“. Atsakymas paprastas – važiuoji dirbti. Logistika ir kitos detalės neturi kvaršinti galvos, nes 100% dėmesio turi būti darbui, o ne stresui dėl vėluojančio taksi vairuotojo. O perdėtas šokinėjimas aplink klientus ir kiekvienos jų užgaidos pildymas – verslo strategija. Apie 90% naujo biznio ateina per rekomendacijas. Tokiam kontekste swarovski kristalais dekoruotas dubuo pagrindinio kliento šuns gimtadienio proga gal ir keista, bet matyt finansiškai atsiperka:)

O grįžus atgal į Melburną sužinojau, kad atleido vyriausią finansininkę. Niekas viešai priežasčių neskelbia, bet prie kavos šneka, kad mergina tiesiog papiktnaudžiavo firmos kreditine. Aišku blogai, bet aš net po poros savaičių matau, kad pagundų daug. Kai pastoviai perkamos visokios brangios dovanos, o jų apskaita tikrai abstrakti, atrodo kas ten sužiūrės jei ir savo šuniui nupirksi bliudą su deimantais. Bet va pamato:) Gerai, kad neturiu šuns:)

Rankdarbis

Pabaigiau jau senokai, bet vis laukiau rudens, nes su tokiais kailiniais Melburne be žiemos - niekaip:)

Va. Šiaip čia turėjo būti megztinis, bet su kiekvienu išėjimu į lauką, jis vis labiau tįsta ir, matyt, kad į sezono galą drąsiai galės vadintis paltu:) Mezgėsi labai greitai. Bet visos detalės ir sujungimai buvo nemažas galvos skausmas. Aš iš mokyklos laikų prisiminiau tik kaip megzti gerąsias ir blogąsias akis, o kaip ten išmegzti visokias kišenes, dvigubas kilpas ir kapišonus – neturėjau žalio supratimo. Bet iš bibliotekos parsitempiau krūvą mezgimo knygų ir porą savaičių prie jų pameditavus, viską sunarpliojau praktiškai be didelių nervinių priepuolių ir masinių ardymų. 

Tiesa, jei netyčia sugalvosit atgaivinti mezgimo įgūdžius – keli patarimai:

• pirkit normalius siūlus. Brač, per daug darbo šitokie užsiėmimai suėda. O kai porą kartų apsirengtas daiktas pradeda pumpuruotis (kaip kad maniškis) pasidaro čiut apmaudu..
  
• jei turit megztinio viziją, ne prošal ją būtų pasipiešti – aš patingėjau, ir dabar kai kur atrodo per daug prikvarkaluota ir spalvų, ir dvigubų kilpų:) Kai mezgi atrodo kaip ir ok, bet kai susiuvi – hmmmmm...
  
• ir jei susigalvojot megztinį pasigaminti su kokia super detale, visai protinga būtų pasitikrinti ar tų detalių galima paskui bus kur gauti. Aš buvau susisvaigus įsisiūti stambų stambų užtrauktuką, bet tokių niekur neradau. Tiesa, buvo galima jų užsisakyti vienam Kinijos fabrike, bet minimalus kiekis – 500 metrų... Būčiau kelis metus kokiam eBay‘juj pardavinėjus likučius:))
  

Va taip va. Tiesa, rankdarbis karts nuo karto sulaukia kokių atsitiktinių komplimentų. Tai sugalvojau, kad sekančiai moteriškei, kuri pagirs – pabandysiu jį parduoti:) Vis tiek pumpuruojasi ir tįsta – tai jau geriau lai būna pas ką nors kitą spintoj:) man kažkaip labiau patinka ilgaamžiai daiktai:) 

Nu tai kaip ta pirma savaitė naujam darbe?

Nugi gerai. Labai gerai. Aš pirmas savaites visada nurašau į juodus laikotarpius, nes tada nieko nepažįsti, desperatiškai nori kad visi tave pamėgtų, nori nenori eini kartu rūkyti, nors nerūkai ir t.t. ir panašiai. Bet čia gal tik aš – man pažindinimasis su naujais žmonėm visada yra čiut stresas:)

O šį kartą kažkaip lengvai viskas gavosi. Labai padėjo tai, kad mergina, kurios darbą aš perimu, visą šią savaitę sėdėjo mano pašonėj ir pasakojo kas kaip ir su kuo. Aišku nuo tų pasakojimų ir rodymų niekas aiškiau nepasidarė ir man dabar lengva paranoja, kad aš kitą savaitę likus viena taip iš karto imsiu ir kur nors žvėriškai susimausiu. Bet visi guodžia ir ramina, kad visi į tą monstrinę IT sistemą įsikerta tik po gerų metų. 

Tai koks tas mano darbas?

Cha. Vis dar gerai nesuprantu. Bet  kol kas mano versija yra tokia: jie susikūrė super sudėtingai valdomą, bet gudrią sistemą, kurią super brangiai parduoda įmonėms, kurios turi didžiules pardavėjų (ok pardavimo vadybininkų ir t.t.) armijas, kurias reikia efektyviai motyvuoti, ir  tada samdo žmones, kurie prižiūrėtų ir tą monstrinę sistemą, ir tuos monstrinius klientus. Žinau, sakinys ne iš aiškiųjų, bet čia geriausia ką galėjau sudėlioti po vienos savaitės:) Bet kaip suprantu, visokie iki šiol tolimi ir sunkiai suvokiami posakiai kaip „data import“ ir t.t. mano gyvenime dabar skambės kasdien:)))

Ir kas smagiausia – man tai patinka. Kažkaip atrodo kaip pirmas RIMTAS darbas mano gyvenime:)

Apie ofisą

Ofisas keistas toks. Visi turi po savo gardelį. Tokį visai liūdną – tokį, kokį rodo per filmus, kai nori pabrėžti koks nykus yra ofisinis gyvenimas. Tada, matyt, bandydami užmaskuoti ofiso pigumą ir liūdnumą – jie visur pridėlioja tikrai neprastai sukomponuotų gyvų gėlių puokščių. Tik bėda, kad jos totaliai prie nieko nedera. Manau, kai nors kiek apšilsiu kojas, reikės tuo klausimu užsiimti iš esmės, nes tikrai yra kitų būdų pasakyti, kad gyvenam gerai ir kad galim sau leisti paišlaidauti dalykams, kurių iš esmės nereikia:)

Iš smagių dalykų yra virtuvė (gerokai modernesnė, nei kad turiu namie:) ir neprastas poilsio kambarys – su didžiulėm sopkėm, gaiviųjų gėrimų ir visokių užkandžių pilnu šaldytuvu. Smagu.

Tada viso yra 3 aukštai: pirmam sėdi visi IT  berniukai, gamybos skyrius ir skambučių centro merginos. Ten visada linksma ir tik ten kartais yra laužomas draudimas vartoti alko (taip taip – pasirašiau, kad darbe negirtuokliausiu:)  Tada antram aušte – visi klientų aptarnavimo, kelionių ir renginių organizavimo žmonės. Čia visada tylu. Niekas nesikeikia, nuo ryto iki vakaro barška klaviatūros.. ech.. mano aukštas... O trečiam: virtuvė, poilsio kambarys ir kitos pagalbines patalpos.

Va taip va. Iš viso gal  50 žmonių. Tokių visai paprastų, nebaisiai madingų (suknelėms beveik jokia konkurencija negresia:) ir visai mielų . Panašu, kad intrigų mezgimo čia bus mažai:) Bet kažkaip dėl to smagu. Ir aš kol kas vis dar noriu eiti į darbą:)