Va taip va. Krizė. Ir kuo toliau, - tuo labiau. Toks jausmas, kad Australijoj optimistiškai nusiteikusių žmonių mažėja ne dienom, bet valandom. O kas susiję su darbais, tai kenčia ir tie, kurie ieško darbo, ir tie, kurie padeda jį surasti, t.y visokie įdarbinimo tarpininkai.
Džiaugiasi tik tie darbdaviai, kurie dabar renkasi. O rinktis yra iš ko:) Vienas jaunuolis interviu metu pasidžiaugė, kad renkasi darbuotoją iš 400 CV:)
Tokia situacija, aišku, koreguoja visas žaidimo taisykles. Dabar pirmas pokalbis retai kada būna „gyvai“. Ir retai kada darbdavys skambina tau. Dažniausiai parašo elektroninį laišką, kad pats pasiskambintum ir susitartum dėl pirmojo pokalbio. Tada paskambini ir paaiškėja, kad pirmas pokalbis bus telefonu arba „skype“. Jei telefonu, – irgi skambiniesi pats – dažnai „patogumo dėlei“ į mobilų. O kadangi aš taip atkaliau motyvacinius laiškus, kad pirmą pokalbį gaunu beveik visada, tai mano telefono sąskaita auga kosminiu greičiu:) Jei kalbiesi „skype“, - tada smagiau, tik reikia tvarkingai apsirengti iki pusės:)
Tada, per pirmą pokalbį retai leidžia užduoti klausimus. Atsakinėji tu. Labai aiškiai duoda suprasti, kad dabar renkasi jie, ir kad neapsimoka gaišti laiko „parduodant“ darbą tau. Krizė gi, vis tiek imsi, jei duos:)
O šiandien grįžau iš pirmo interviu „gyvai“ šį mėnesį. Tokia nostalgija seniems laikams pagavo, kad oj. Kažkaip šiek tiek jaudinausi, nes telefonu ta agentė skambėjo taip labai pasipūtusiai ir arogantiškai. Bet tada viena mano pažįstama pasakė, kad aš irgi esu pasipūtus, tai tokia su tokia turėtų gerai susibendrauti. Ir tikrai, - gerai pašnekėjom (ech vadinas tikrai esu pasipūtus:)) Moteriškė pasipasakojo, kad jos įdarbinimo verslas sunkiai beišsilaiko. Tai pačiai pozicijai žmonių ieško kelios įdarbinimo agentūros, o užmokestį už surastą galvą, gauna tik viena. O tų darbų tikrai nemarios.
Tiesa, sakė, kad jei noriu iš vis kada nors gauti darbą, turiu vėl pradėti ieškotis darbo reklamos agentūrose. Žinau pati. Laikas keisti karjerą žiauriai blogas. Bet kad aš atgal į reklamą baisiai nenoriu. Net pagaugai nueina nugara, kai pagalvoju apie nesvietiškai svarbius degančius projektus, kuriuos pamiršti vos pabaigęs. Fu. Bet, kaip sako, nespjauk į vandenį:) Nespjaunu... Bet dar kurį laiką pasikankinsiu siųsdama savo tobulus motyvacinius laiškus ne jiems:)
Taigi.. tęsiu bedarbystės odisėją Australijoj:)
